Žvaigždžių ieškotojai miršta prieš aušrą... (II)

Taigi, jis gimė pasauliui nežinant ir lygiai taip pat nepastebėtas jis turtino pasaulį…
Kai sekmadienio rytais aplinkinių namų kiemeliai pakvipdavo blyneliais su gervuogių uogiene, vaikis lėtai išbarstęs grūdų saują pievelėje (kaip pats mėgdavo sakyti, pakeleivingiems paukščiams), įsibrukdavo kišenėn šukas ir traukdavo tvenkinio link.
Ten jo jau laukdavo karklas, į kurį įsliuogęs vaikinas imdavo groti savo mėgstamomis šukomis, savo simfonija apdainuodamas viską: lygutėlį vandens paviršių, pavienes valteles, saulės nutviekstus stogus ir, žinoma, sekmadienio kvapą...
Ilgainiui prie jo kasdieninių ritualų visi taip priprato, jog apskritai nebepastebėdavo, jog vaikis egzistuoja.

                      * * *


Tąkart  aliuminių puodų tarškėjimas kaip niekad traukė naktines peteliškes. Jazminas žydėjo visų apleistas ir skleidė nepaprastai stiprų aromatą...
Vaikiui visa tai rodėsi nė motais. Jis gulėdamas ant nugaros pievelėje pamažu gramdė aliuminį dubenėlį šaukštu. Spanguolių uogienė (kaip visuomet, šviečiant mėnesienai).
Ir kaip kiekvieną rytą jis nubudo ant rasotos žolės... Tik šįkart jį pažadino ne paukščiai, o vis stiprėjantis skausmas petyje. Vaikis nevalingai pravėrė akis ir prieš save išvydo mažą veidelį, aplink burną ištepliotą raudonu džemu. Tuo tarpu mergaitė, pabaigusi vakarykštės puotos likučius iš visų jėgų gnybo į vaikino petį.
- Ką čia darai? – pakreipusi galvą pasiteiravo ji. Mergaitė iš pažiūros buvo ne vyresnė nei penkerių.
Vaikis buvo priblokštas. Nė iš šio nė iš to atsiradusi čia, ji įkyriai diktavo savo sąlygas. Nusprendęs mergiotės atsikratyti, burbtelėjo:
- Sprendžiu būties klausimus...
Mergaitė buvo sutrikdyta. Ji išplėtė savo pilkas akis ir minutėlę kraipydama galvelę mąstė:
- Būūūūt... Būkim draugais! – pareiškė po ilgokos pauzės.
Valandėlę kieme skambėjo skardus vaikio juokas. Taip... Išsisukinėjimo meistrė, ji puikiai nukreipė kalbą...