Mokytojas

Sena miniatiūrinė virtuvė. Kampe prie lango stovi nedidukė dujinė viryklė, kuriai jau turbūt koks dvidešimtis metų, bet ji švariai nuvalyta, nematyti nei vienos riebalų dėmelės, kurios taip įprastos šiai virtuvės detalei. Šalia stovi rusva spintelė, irgi kruopščiai nuvalyta. Ant jos padėta didelė porcelianinė lėkštė su spalvotų gėlių piešinėliais. Toliau stovi dar viena tokia pat spintelė, tik ant jos jau padėtas stiklinis indas su balta mišraine, lėkštė su mėsos vyniotinio gabalėliais, pintinėlė su tvarkingai supjaustytos duonos riekelėm, porcelianinis gėlėtas arbatinis. Viso to šalimais stovi nedidelis šaldytuvas „Snaigė“ ir čia jau vienas virtuvės kraštas baigiasi. Kitoje jos pusėje tėra nedidelis virtuvinis medinis stalas ir dvi medinės taburetės. Stalas tuščias, o virš jo kabo pastelinėmis spalvomis nutapytas didelės ramunių puokštės natiurmortas. Prie stalo ant vienos iš taburečių sėdi pagyvenęs vyriškis, šiek tiek žilstelėjęs, šiek tiek praplikęs, apsivilkęs pilkus su dryželiais marškinius ir pilką vilnonį užsagstomą megztinį, apsiavęs pilkas kostiumines kelnes bei languotas šlepetes. Jis rymo susimąstes, nebyliu žvilgsniu žiūrėdamas pro langą. Po to lėtai atsikelia, prieina prie viryklės ir iš orkaitės ištraukia nedidelį kakavinį tortą. Atsargiai iš kepimo skardos jį perdeda į didelę gėlėtą porcelianinę lėkštę. Susimąstęs nužvelgia visas savo vaišes, dar kartą žvilgteli pro langą, o tada neskubėdamas į vieną ranką ima indą su mišraine, į kitą – pintinėlę su duona ir neša juos į gretimą kambarį. Po jo kojomis sugirgžda senas nublukęs parketas. Gretimame kambaryje pačiame viduryje stovi medinis stalas, uždengtas balta staltiese. Ant jo vyriškis ir deda savo vaišes. Grįžta į virtuvę. Ir taip vaikšto, kol atsineša visus kitus jau paruoštus valgius. Tada iš vienoje kambario pusėje stovinčios sekcijos išima porą porcelianinių lėkščių, porą puodelių arbatai, porą šakučių ir šaukštelių, XIX amžiaus paauksuotą žvakidę, jau seniai praradusią tikrąjį savo spindesį. Iš kišenės išsiima degtukų dėžutę ir uždega žvakę. Tada prieina prie kitoje kambario pusėje stovinčios senos medinės komodos ir įjungia patefoną. Suskamba akordeono garsai. O virš komodos tiksi sieninis laikrodis. Vyriškis apsisuka ir nužvelgia visą kambarį. Gale stovi kukli sofa, virš jos kabo keli išblukę diplomai, pažymintys, jog vyriškis yra jau seniai baigęs pedagoginio universiteto magistratūrą, doktorantūrą ir dar kažką. Kad visa tai buvo jau labai seniai liudija ir daugybė aplink prikabintų nespalvotų nuotraukų su jo studentais. Daugelio vyriškis dabar nebepažintų, nes prabėgo nemažai metų, kai jiems dėstė. Prie kitos sienos stovi jau minėtoji sekcija, kurios viena spintele skirta indams, kita – rūbams, o visos kitos spintelės ir lentynos pridėtos įvairiausiųs knygų. Bodleras, Donelaitis, Bokačas, Dostojevskis, Čechovas, Seneka... Visi jie čia turi sau vietos... Langas su papilkusiomis nuo laiko, bet švariomis užuolaidomis. Ir didelė komoda su patefonu ir virš jos kabančiu sieniniu laikrodžiu. Mokytojas nerimastingai žvilgteli į laikrodį, šis rodo devynias vakaro, jau temsta. Jis įijungia šviesą ir ramiai sėdasi prie stalo. Vėl grįžta nerimas ir jis dar kartą žvilgteli į laikrodį, po to – į kambario duris, po to – pro langą. Bet aplinkinę pilkšvai rusvą tylą drumsčia tik patefono garsai. Taip besėdint prabėga valanda, bet niekas nepasikeičia. Vyriškis vis dar sėdi prie stalo, tiksi laikrodis, skamba akordeono garsai, tvinksi žvakė. Pasikeitė tik tai, kad mokytojo veide nebeliko laukimo nerimo, liko tik šaltas abejingumas. Moktyjas išsiima iš sekcijos cigarą ir užsirūko. Pilkas dūmas kyla link lubų ir išsisklaido po kambarį. O vyriškis lyg užhipnotizuotas stebi šį keistą reiškinį. Bet kažkas sukrebžda už lango. Mokytojas krūpteli, bet nesupranta, kas vyksta. Tada vėl pasigirsta garsai kitoje pusėje lango: kažkas krebžda, kniurkia. Vyriškis nustebęs prieina prie lango, pažvelgia pro jį ir su dar didesne nuostaba akyse jį atidaro. Ant palangės tupi rusvas (liaudiškai tariant „ryžas“) katinas... Keista, nes vyriškis gyvena penktame aukšte ir visai neaišku, iš kur tas padaras atsirado. Bet jis tupi ant palangės iš lauko pusės, koja krebždendamas į langą ir „kniurkdamas“.
- Iš kur tu čia, vaikine? Ką čia darai?
Bet katinas tik sukniaukia.
- Na, jei jau čia atsiradai, gal tada užeik į vidų?
Katinas, lyg supratęs, ką jam sako mokytojas, įsliuogia į kambarį ir atsitupia prie stalo. Dar kartą sukniaukia. Mokytojas, prieš uždarydamas langą, iškiša galvą į lauką ir apsidairo, bandydamas suprasti, iš kur šis padaras galėjo atsirasti. Tada, vis dar su ta pačia nuostaba akyse jis uždaro langą, grįžta prie stalo ir vėl atsisėda žvelgdamas į savo svečią.
- Tai ką pasakysi, drauguži? Būsi mano svečias?
- Miau.... Mmrrrr.... Miau..
Jie žvelgia vienas į kitą. Ryškus katino „ryžumas“ (žodis „rusvumas“ nepakankamai apibūdina ryškią švytinčią katino kailio spalvą) skrodžia rusvą kambario pilkšvumą ir visą rusvai pilkšvą mokytojo gyvenimą. Po kelių akimirkų šis krūpteli it įgeltas ir, pašokęs nuo kėdės, trūkčiojančiais judesiais išbėga iš kambario. Po kelių minučių grįžta nešinas didele kartonine dėže. Padeda ją vidury kambario ir pradeda traukti skardines su įvairiausių spalvų dažais. Raudona, geltona, mėlyna, žalia... Matyt, šie daiktai yra užsilikę nuo kokio nors projekto mokykloje, o gal dar iš kur nors... Viską iškraustęs, jis pasisuka link patefono ir pakeičia plokštelę. Šįkart užgroja Fibich „Poema“ ir mokytojas, sukdamasis pagal virpančius styginių garsus paima iš dėžės teptuką, merkia jį į spalvas ir pradeda dažyti. Jis dažo viską iš eilės: komodą, patefoną, sieninį laikrodį, nuotraukas, diplomus, lentynas, palangę, sienas.... Vis tepa ir tepa naujas ryškias spalvas ant rusvai pilkų daiktų, šoka pagal Šopeną ir Šumaną, ir vis dažo dažo...
  Ir kai pagaliau nebelieka dažų, vyriškis susmunka vidury kambario šalia ramiai visa tai stebėjusio katino. Apsidairo. Dar kartą apsidairo. Viskas švyti ryškiomis spalvomis.
- Štai, drauguži, čia daugiau nebebus taip beprasmiškai niūru. Dabar netgi tu čia tinki. Tu nebeatrodai, lyg atklydęs iš kito pasaulio. Dabar ir šis kambarys šypsosi. Aš nudažiau savo gyvenimą. Eime. Metas valgyti tortą.