Mikrovasara

Skardinėj ant nuskalbto kranto aptikom vasaros
palaikus ir tuntą uodų kiaušinėlių sočiam pomirtiniam
gyvenimui. Į fotoalbumą dilgialapius vietoj nuotraukų
segam, o paskenduolę doroja bakterijų antplūdis.
– ... cic, klausyk, tamsoje ar ne primusas šnypščia
raštuota gyvačių tarme, ar tai rangos artyn varinė angis?
Partizanaujančios uodų patelės užpelenguoja pikniką,
todėl – į apkasus, amigo, mi amigo!

– Kokios besparnės plaštakės, kokios beprasmės! –
viepiasi vietinė suvabzdėjusi fauna, kai iš kokonų
išsiritam auštant – galvas iškišę pro miegmaišių tūtas,
kaštono viršūnėje supamės.
Atskrenda kregždė – sparnuotis iš greitojo reagavimo
būrio. Savo paukštvaikiams be sentimentų į gerkles sugrūs
mūsų spurdančius kūnus. – Na ir pasprinkit!
Vasara? – Su visa skardine pakasta po paraliais.
Kregždžiukai? – Ne, nepaspringo –
                                              lig šiol eilėraščiais plyšauja.