Šiandien metas išplaukti
prie kepurės prisiūkite kaspiną
sielos kelkraščiai mėgsta gaudyti vėją
kaip sagą nuriedančią
kažkur po stalu kai išlįst negaliu.
Negaliu nes prislegia žemė
sako motulė aš netikiu motina
šitaip nespaudžia negniaužia negraužia
krantų įgimto nerimo laukti
kol laivas atplauks nes išplaukti
iki kito švyturio ūžio. Privaloma.
Negaliu. Nepasiekiu kojomis dugno
net pirštais. Tik guliu
gal kažkur po dulkėtu stalu.
nepaspiriamai toli
tarsi raidės akmeny spraudžias į užtvankos gylį
paskęst nepavyksta. Iškyla.
Išplaukiu.
Nors kišenės visiškai tuščios išplautos
ir kiauros akys be auksinių ginėjų
todėl savęs nepakelsiu
todėl savęs nepaklausiu
kodėl taip dusliai dunksi į dugną
kartis Charono kodėl
pamiršau savo vardą
valtis nelaukus nuplaukia.
Seku
jai iš paskos
skubinu neša srovė. Suūžia.
Debesys stovi išbalę. Dangus
Išsitaškė. Liko mėlyna. Lygiai tokia
kaip ir vakar
siela siūlais pavirsta ir i š s i s k l a i d o
nurimsta–nugrimzta.
Iš naujo girdžiu, tėvas tinklą nunėrė,
Motinos krūtys apsunko –
Senvagę pienu jaukins.
Labai originalus Charioto kalbėjimas. Patinka. Įsuka į kažkokį keisteliausią verpetą. Suka, suka, tuoj išsuks , išmes į krantą, nors dar nesinori.... :) 5.
gudriai čia užsukta, bet kai pradedi painioti, atsiranda klausimų, pvz. kas gaudo "sagą nuriedančią"? "sako motulė aš netikiu motina" - brūkšnys, taškas ar kablelis? 2 stulpe rimas atsitiktinis? (tikiuosi:p) Ginėjos ant akių? Už ginėjas Charonas ir į Olimpą nuplukdytų, jei tik priimtų tokią valiutą, aišku. Paskutinės eilutė labai iščiustytos, ciklas prasideda iš naujo, bet "senvagę pienu jaukins" yra per žiauru man;)
O atrodė, kad daugiau skaičiau...
Man kliuvo rimas, vietom jis yra, tai jo nėra. Ypač pirmam posme pirmas negaliu, aš suprantu, kad nenorėjai jo rimuoti, bet taip durnai perskaičiau, kad pasirodė jog specialiai. Gerai nesikabinsiu. :))
A jau man tai patiko - prisipažinsiu. Turi savo dvasią eilėraštis, turtingos mintys bei kalba. Man apskritai patiko kiekvienas posmas savaip, skaičau lyg epizodus. Netrauksiu čia kažkokių citatų, tik pasakysiu, kad trečias posmas yra laisvesnis, tačiau be jo sielos nesugaudyčiau eiliaus, tas lengvumas vietoje.
O apie pabaigą galėčiau pasakyti tiek, kad išvesta gan puikiai, kai ant kupros neši visą eilėraštį ir visas jo mintis su visu vaizdumu, nori tik pabaigoje lengvo atsidūsėjimo, o ne dar trečio maišo kaulų. Tau pavyko neužkrauti, kitokios pabaigos neįsivaizduoju.
Man patinka šis jaukumas ir netgi kaip tokios apiemties eilėraščiui būdingas sustūmimas - čia jo nėra. Moki atveržti ir suveržti varžtelius kuomet to reikia.