Laiškas žiogui

Straksi pėdsakai iškritę iš nakties,
Rūkas verkia lyg prispaustas debesies.
Mėnuo saulę meškerioja tarp miškų,
Rytas purpteli po krūmu paukštuku.

Lipa žemuogės ant pirštų salduma,
Žyla smilgos susidaužę su kaitra.
Ežero žvynus pašiaušia vėjo ašutai,
O dugnu į krantą virpa saulės unguriai.

Vakaras nakties mezgėjas graibo šešėlius,
Traukia tamsą iš už medžių, pina sau ūsus.
Varlės šaudo vėsią žolę. Krūpteli rasa.
Horizontą pabučiavus baigiasi diena.