***

Nutrija suryja
mano kabančiuosius  sodus.

Pakyla deimantas,
stikle išraižo:
Pavasaris be ašarų?

Ak,
vanitas vanitatum.

Atpirkus kaltę dvigubai
        mumija,
paskendus tvarsčiuose.

O piramidėj labirintas.

Vėl ir vėl ir vėl
kaip akmuo ant širdies

užsirita.

Mylėti savo priešus?
Hmm...
Gar ir įmanoma.

Ir mirsiantieji
tave sveikina,
pridėję ranką prie kepurės.