Paklodė

Žalia pieva ir jūra. Bangos ir milžiniškas vėjo kilimas gaubia erdvę. Kitas laikas, kita būtis. Žmogus ir didžiulė balta paklodė. Tūkstančiai žiurkių snukučių, mažų piktų akučių, ryjančių kiekvieną snaigę milžiniškame vasaros-žiemos patale. Lediniai medžių žvilgsniai įrėminti šerkšne. Žalia pieva. Ir paklodė. Žiurkės, ar norite susivynioti į šią baltą paklodę? Žiurkės, ar jūs mokate susivynioti į šią baltą paklodę? Juk jūs tik žiurkės. O aš žmogus. Aš pasidarysiu iš šios paklodės sparnus ir nuskrisiu į dar kitą erdvę. Jūs, žiurkės, grūsitės ir cypsit iš pavydo ir bandysite pavogti iš manęs sparnus. Jūsų kūnai taškysis į manąją sieną, ribą tarp noro ir jėgos. Jūs per stipriai norite. Jūs norite taip stipriai, kad jūsų noras sudegina jūsų pačių sparnus. Jūs matote pievą, bet nematote sniego. Jūs per daug norite matyti! Ką reiškia matyti? Žiūrėti? Suprasti? O gal jausti? Balti balandžiai krenta į manąją paklodę, atsitrenkia ir vėl kyla aukštyn. Ar tai skrydis, ar kritimas? Ar tai galima pavadinti skrydžiu, jei po to vėl krisi ir kilsi, ir krisi... Jūs žiurkės. Kvailos. Jūs norite pakilti ir galvojat, kad jau kylat. Ir, kai būnat prie saulės, prie pat saulės, suprantat, kad apačioj nėra paklodės, kuri suteiktų viltį kitam skrydžiui. Bijote kristi. Per daug galvojat apie kritimą ir pamirštate viską, skrydžio žavesį ir jūsų akimirkas užtemdo amžinybė. Jūs užsidedate liūdesio kaukes. Jūs, žiurkės, vaidinate, kad gimėte nelaimingi padarai ir iš tiesų tampate nelaimingais padarais. Kokios jūs kvailos! Kai gimėte, negalvojote apie prasmę. Matėt tai, kas buvo gražu jums, nekreipėt dėmesio į tai, kas buvo tiesiog gražu. Jums neegzistavo gamtos ir žmogaus įstatymas. Taip, žiurkės, pačios pastatėt tą sieną, į kurią trankot savo apgailėtinus snukius. Mano sparnai, mano paklodė yra iliuzija. Ir sniegas, ir vasara, ir vėjo kilimas. Aš žaidžiu ir žaidimas man patinka. Man patinka mano įstatymas, leidžiantis man skristi. Jūs, žiurkės...ANARCHIJA. Ką jūs nusimanot apie įstatymus? Apie muziką, žvaigždes ir žmogų... Ieškot žinių, ieškot to, kas neturi vertės. Ieškot, dirbt, ieškot... GALVOT. Jūs mokat galvot. O AŠ MOKU JAUST.
Žalioj pievoj stovi namas. Jūra ir vėjo kilimai. Ir sniegas – akimirkos baltumo paklodė. Juodaplaukė moteris džiausto skalbinius. Saulė apšviečia sparnus. Moteris dainuoja ir jūra šniokščia. Ji pakyla, nors netrokšta skristi. Ji džiaugiasi ir šypsosi visoms žemės žiurkėms. Toli, kitoj erdvėj, kitoj būty. Ties amžinybės ir akimirkos riba. TYLA