Laisvė...

Gaivus lietaus išplautas oras ir tyla, apgaubė viską kas egzistuoja šiame pasaulyje... Medžiai pamiršę žodžius stovėjo ramiai ir net negalvojo prašnekti. Jų nekalbino ir vėjas. Pamiršęs bėgiojimą laukais ir šėliojimą, dabar jis ramiai ilsėjosi, retkarčiais maloniai paglostydamas mano veidą.
Saulė jau leidosi, o jos nudažytame,  švelniai rausvos spalvos danguje šoko paukščiai. Tokį vakarą negalėjai negalvoti apie gyvenimą ir tą nuostabiai neaprėpiamą pasaulį, kurio maža dalele esi ir tu, pasaulį, kurį taip trokšti pažinti ir suprasti...
Laužas jau geso. Įmetusi keletą malkigaliu išsitiesiau žolėje. Buvo šlapia, bet aš nieko nejutau. Svajojau apie kitokį pasaulį, kitokį gyvenimą, kuriame būtų daugiau laimės ir meilės... Troškau mylėti ir būti mylima... Mano svajas retkarčiais sudrumsdavo tik nauja žvaigždė įsižiebusi dangaus skliaute ir pranašaujanti nenumaldomai artėjančią naktį.
Dabar aš buvau viena. Viena su savo mintimis ir jausmais. Darėsi šalta, todėl pridėjau į laužą netoliese buvusių šakalių ir įlindau miegmaišin. Niekaip negalėjau užmigti. Įkyrios mintys sukosi galvoje ir priminė man, kad kažkur ten, netoliese esančio miesto pakraštyje, aš palikau dalelę savęs... dalelę savo gyvenimo. Prisiminiau tėtį. Galvojau ką jis dabar veikią... Širdis sakė, kad neturėčiau jo palikti vieno. Protas rėkte rėkė, kad grįždama daryčiau didžiausią klaidą savo gyvenime. Nenorėjau viso savo gyvenimo aukoti žmogui kuriam nerūpiu. Tėtis buvo paskendęs  alkoholio liūne ir tik stebuklas jį galėjo iš ten ištraukti. Jau nebegalėjau pakęsti jo nuolatinių išpuolių, kai grįžęs nerasdavo sutvarkytų namų ir paruošto valgio. Dažnai visko nespėdavau, nes turėjau dirbti ir išlaikyti mus abu. Aš nekaltinau jo už gėrimą. Tėtis buvo silpnas žmogus, o po mamos mirties visiškai palūžo.
Tai prasidėjo prieš šešerius metus. Pradžioje jis laikėsi. Guosdavo mane ir sakydavo, kad drauge mes viską ištversim. Jis privertė mane tuo patikėti, bet pats neįstengė... Prasidėjo išgėrinėjimai. Kai man buvo dvylika metų jis prarado darbą ir aš turėjau mesti mokyklą kad galėčiau dirbti. Gyvenimas pasidarė nebepakeliamas. Draugų, kurie padėtų ir paguostų neturėjau, todėl užsidariau mažame savo susikurtame pasaulyje, nes tik taip galėjau neprarasti sveiko proto. Galiausiai nebeištvėriau. Susikroviau ir dingau iš miesto, nors net nenutuokiau kur eiti...
Dabar aš čia- miškelyje prie miesto. Taip arti to žmogaus kurio nekenčiu, bet drauge ir myliu. Guliu žiūrėdama į žvaigždėtą dangų ir nė nenutuokiu ką darysiu rytoj. Kuria kryptimi pasuksiu, kad tik kuo greičiau pradėčiau naują gyvenimą...


Rytas buvo šaltas, bet saulėtas. Pasigaminusi šiek tiek valgio ir užsimetusi kuprinę ant pečių patraukiau tekančios saulės link, į rytus. Ėjau mišku neatsisukdama ir nenutuokiau kas manęs laukia už medžių. Žali lapai šlamėjo vėjuje ir vedė mane auksinės saulės link. Saulė vis sukosi ir bėgo dangumi į pietus, o aš ištikimai žygiavau į pietus iš kur pūtė toks švelnus vėjelis, kad kartai norėjosi kvatotis taip garsiai, kad gal pavyktų ji išgąsdinti ir nebejausti jo linksmo kutenimo.
Greitai, priekyje ėmė retėti medžiai ir šviesėti. Tai buvo miško pabaiga. Prasibroviau pro paskutinius pamiškės krūmus ir prieš save išvydau didžiulę margaspalviais žiedais nusagstytą pievą. Ji gulėjo čia plačiai ištiesusi savo žalias rankas, apsigaubusi miškų skara ir prisidengusi melsvo asfalto juosta, kuris tolumoje bėgo į mišką. Tylų bičių dūzgimą ir vos jaučiamą drugelių sparnų plevenimą užgoždavo tik pavienės mašinos, žmonės jose net nepastebėdavo koks grožis už lango stiklo...
Bėgau per tą žalią kilimą kaip mažas vaikas. Griūdama ir vėl keldama galvą aukštyn. Bėgau. O gal skridau? Tai man buvo nesvarbu. Jaučiausi tokia laiminga, lyg būčiau ką tik gimusi ir dar nežinočiau gyvenimo žiaurumo.
Pribėgau kelią ir toliau ėjau juo. Pamiškėje, kiek tolėliau pastebėjau autobusų stotelę ir nusprendžiau kiek pavažiuoti iki artimiausio miestelio. Danguje kaupėsi debesys, o tai galėjo atnešti lietų. Nenorėjau praleisti nakties lietuje. Prisėdau ir laukiau. Toli pamačiau nedidelį taškeli, kuris vis didėjo. Tas žalias autobusas ne ką skyrėsi nuo pievos. Palengva jis vinguriavo manęs link. Nebegalėjau nusėdėti vietoje. Troškau kuo greičiau pamiršti savo praeiti gyventi ateitimi... Norėjau atitrūkti nuo to košmaro kuriame gyvenau paskutinius metus... Troškau būti laisva!
Autobusas sustojo. Įlipau ir nusipirkusi bilietą atsisėdau prie lango. Žmonių buvo mažai. Jie sėdėjo rūsčiomis veido išraiškomis ir buvo be galo susirūpinę savo blogu gyvenimu, bet man buvo nė motais. Sėdėjau ir šypsojausi už lango prabėgantiems medžiams ir krūmams, žolėms ir gėlėms. Jaučiau kaip tolstu nuo visko kas dar vakar man buvo taip artima. Tas metalinis žvėris kuriame aš sėdėjau draskė visas mano su tuo gyvenimu susiejusias gijas. Galiausiai aš jaučiausi tokia laisva, kokia busiant niekada nesvajojau. Nuo to neapsakomo jausmo man norėjosi rėkti. Netvėriau smalsumu sužinoti, kur mane veža šis autobusas... Norėjau pradėti naują gyvenimą, tokį kokį pati susikursiu.