Žabalas

Ugi, žabalas vėslą ant kūlgrindos plakęs,                     
bus pradriunijęs prie kaukaro bliuvią sarmatą.                         
Savo vieką pakniopstom išguldęs ant trako,
dimbinėja lyg būtų žagučio nekratęs.
    Taip ir alkina gyvastį drimbančio geinio,
kad naktiveidės sliūkina gurkti ant šiekšto.
Blinkt, ant pagaudo blizganos pliktakiu eina.
Taboka kiauro mako apčiustinto ubago ieško.
    Utėlėta lakta, o ant buožulo brūkis
pailsės lakatuojančių brizgų pavėsy.
Ant viršugalvio kuškis šelmystę surūkęs – 
kur išeisi ir kur smūtkeliu pasidėsi.
    Nagi, žabale, čiaušk – tu ir burgei įgrisęs.
Gal mužikišką žiužį jau būsi suglamžęs?
Pasapnuoki ant maišės naktigonės bryzą - 
jau saulelė nebudins iš sklezdančio amžiaus.
    Nepakvies jau piemuo net prie bambalių žlabo.
Ar girdi? Čiaužia kankalas žioją virš pievų.
Neatsiliepė žąskuliai brunzgiantys: „Labas“,
tik išblėsino pagarsą lūpų: „Sudievu“.