Pasaka apie du brolius vardu Likimai ir išminčių Saiką

PASAKA APIE DU BROLIUS LIKIMUS
IR IŠMINČIŲ  SAIKĄ

Seniai, labai seniai, kai žemė buvo dar labai jauna planeta, o joje negyveno nė gyvos dvasios, ją paveldėjo du broliai dvyniai – vardu Likimai.
Abu broliai dvyniai buvo labai panašūs. Vienodo stoto ir vienodos galios. Vienas brolis buvo žalias - geras, antras rudas - brudas.
Broliai Likimai buvo mistinės būtybės, todėl jiems nereikėjo nei valgyti, nei gerti, nei ruoštis, nei puoštis.
Brolių būstas buvo aukštai dausose, todėl jie galėjo laisvai keliauti per kosmoso platybes, tačiau jiems buvo užginta nusileisti ant paveldėtosios planetos – Žemės.
Ilgai laužė sau galvas broliai, kaip pasidalinti paveldėtąją žemę ir išbandyti savo galias šioje jaunoje planetoje. Mat broliai Likimai turėjo galią sėti gėrį ir blogį, o taip pat lemti likimus.
Saujomis berdavo broliai Likimai gėrio ir blogio sėklas į paveldėtąją žemę, tačiau nė viena jų pasėta sėkla nesudygdavo.
Broliai Likimai buvo labai nelaimingi, nes negalėjo pamatyti, kurio sėklos gali išauginti gražesnį medį ir subrandinti gardesnį vaisių. Įsitikinti, kurio brolio skirtas likimas yra prasmingesnis.
Nusibodo broliams sėti į bevaisę žemę, todėl jie čia įkurdino žmones, kad šie prižiūrėtų jų išbertas sėklas.
Kad nė vienas brolis žemėje nebūtų viršesnis už kitą, žmogus ateinantis į žemę turėjo būti plikas kaip tilvikas, tyras kaip krištolas. Grįžtantis negalėjo nieko iš jos pasiimti. Žemėje žmonės turėjo palikti visą savo išaugintą gėrio ar blogio derlių.
Todėl žmogus į žemę ateina kūdikiu, o iš jos išeina miręs, kuriam nieko daugiau nebereikia.
Su kiekvieno mažo žmogaus atėjimu į gyvenimą, broliai Likimai numeta į žemę po vieną grūdą: žalias - geras brolis meta gėrio grūdą, rudas – brudas brolis – blogio sėklą.
Gyvenantys žemėje žmonės prižiūri dygstančias sėklas, skina ir džiaugiasi užaugusiais vaisiais. Kurio brolio mestos sėklos subrandina daugiau vaisių, tas brolis turi daugiau galių žemės ir žmonių likimui.
Praėjo nedaug metų, o visą žemę apraizgė vien tik blogio šaknys.
Kaip besistengė žmonės naikinti blogio šaknis, kaip besistengė prižiūrėti gėrio daigus, žemėje bujojo vien blogio raistai.
Gausiai laistomi ir rūpestingai prižiūrimi, kruopščiai saugomi nuo darganų bei vėjų, gėrio daigai vyto ir žūdavo vos tik prisiliesdavo prie jų koks vabalėlis ar papūsdavo menkiausias vėjelis.
Nedori darbai, smurtas ir piktadarybės užvaldė žemę.
Tėvai žudė vaikus, vaikai skriaudė senelius.
Brolis parduodavo vergijon brolį, kaimynas plėšė kaimyną.
Žodis “draugas “ tapo pačiu bjauriausiu įžeidimu.
Žmonės vargo žemėje, broliai Likimai pykosi dausose.
Pagal susitarimą, rudas – brudas brolis turėjo nešti visą paveldėtosios žemės valdymo naštą, kuriam valdymo rūpesčiai taip pakyrėjo, kad jis jautėsi labai prislėgtas ir pavargęs.
Žalias – geras brolis neturėjo darbo, todėl jautėsi niekam nereikalingas, brolio skriaudžiamas ir labai nelaimingas.
Abu broliai Likimai negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko.
Pagaliau jie nutarė pasiųsti į žemę vieną išminčių, vardu SAIKAS.

Atkeliavo išminčius SAIKAS į žmonių apgyventą žemę ir pradėjo stebėti jų darbus bei elgesį.
Pastebėjęs, kad žmonės labai labai stengiasi prižiūrėti gėrio sėklas, Išminčius suprato, kodėl žemėje bujoja vien tik blogio šaknys.
Pasirodo žmonės neturi saiko.
Labai gausiai laistydami gėrio daigus ir kruopščiai juos dangstydami nuo bet kokio vėjo dvelksmo, gėrio augalus jie taip išlepino, kad šie žūdavo nuo menkiausio vabalėlio prisilietimo ar vėjelio padvelkimo. Tuo tarpu neprižiūrimos blogio šaknys taip užsigrūdino, kad bujojo kaip piktžolės, net ten, kur niekas negalėjo augti: pakelėse, ant namų stogų, akmenų plyšiuose, net nesiprausiančių vaikų ausyse.
Nors žmonės rovė šias šaknis plikomis rankomis ir su įvairiausiais įrankiais, išnaikinti jas buvo neįmanoma, nes jos dauginosi viena nuo kitos.
Išminčiui pagailo žmonių ir jis visam laikui pasiliko žemėje.
Vaikšto jis nuo vieno žmogaus prie kito, o dažniausiai pasirodo, kai yra kviečiamas ir sustabdo žmones, kai šie, prižiūrėdami gėrio daigus, patys to nesuprasdami, nejučiom, bando peržengti saiką.
Kaip žinia, peržengus saiką, sunaikinami gėrio daigai, o jų vietoje tuoj pat išsikeroja blogio šaknys.
Kai tik žmonės, puoselėdami gėrio daigus, pradėjo nebeperžengti saiko, gėrio augalai pradėjo gerai augti ir bujoti, nustelbdami blogio šaknis.
Taip gėris pradėjo imti viršų prieš blogį.
Praėjo labai daug metų.
Žemėje atsirado labai daug žmonių, kurie prižiūri gėrio ar blogio daigus.
Taip pat žemėje yra labai daug gėrio ir blogio, nes su kiekvieno mažo žmogaus gimimu broliai Likimai pasėja į žemę po vieną blogio ir gėrio sėklą. Ir tik nuo žmonių tolimesnės veiklos priklauso, kurie daigai geriau subujoja. Be to, ir toliau blogis atsiranda ten, kur peržengiamas saikas.
Nors Išminčius SAIKAS dieną naktį vaikšto po žemę ir sustabdo žmones, kai šie, prižiūrėdami gėrio daigus, nejučiomis, bando peržengti saiką, žmonės turi suprasti, kad Išminčius SAIKAS yra tik vienas. Visada ir visur suspėti negali. Todėl žmonės patys, nuo pat mažų dienų, turi išsiugdyti ir jausti saiką. Žinoti, kad kiekvienas perdėtas geras poelgis gali  tampi  blogiu.
Kaip antai, perdėtas taupumas - taps gobšumu, perdėtas švelnumas – taps lipšnumu, perdėtas kalbumas - taps plepumu, perdėtas drąsumas – taps avantiūrizmu ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau…..
Pagaliau, jei norite įsitikinti patys,  paklauskite Išminčiaus SAIKO.



A. Drešeris, 2000 m.