neparašyta istorija

"aš turiu tik vandens ir šią naktį kaip stogas skylėtą,
  mano valtis prigėrus jau ilsisi jūros dugne,
  tavo žvaigždės vėl krenta į mano apleistą planetą
  ir neprimena nieko, man nieko, išskyrus tave. "

            ištrauka iš Estebano laiško Pardo karalystės princesei

---

čia ženklai nuplėšti, o nematantys - nori matyti,
užmaskuoti visi, kurie sakė, kad vėjas danguj,
čia malūnas sutilpęs į ausį žibuoklės mažytės,
mes tauta, bet istorija ši parašyta ne mums.
gal todėl ir šis karas pasibaigė neprasidėjęs,
čia už mus vanagai vakarais suskaičiuoja metus,
čia už plunksnos smailumą tikresnė tiktai Dulsinėja.
mes klajojame dykuma. taip, čia nelyja lietus.
mes klajojame knygose ir nesuprantam ką darom,
nieks nesakė, o jei pasakytų - tai kas pasikeis?
ir čia tęsiasi pasakos ne nuo pradžios, o nuo galo,
taip ir mes - traukiam kortas ir tikim šamanų kerais.
tikim vakaro mūšio scena, kai už sienos mėnulis,
nepavargęs, bet ilsisi - laukia kol kas išmatuos,
šalia jo - tik stogai, tik stogai, tik stogai ir tik burės,
tačiau neplaukiam niekur - delnuos vis nusekęs vanduo,
o ir kraštas pasaulio aštresnis už vakar ir šiandien -
susipjaustytų vėliavos, irklai pamestų laivus,
o tada? - trys drambliai ir vėžlys tų dramblių išsigandęs,
o po jais? - tik bekraštis ir balsą pametęs dangus.

---

čia tik dūmų valstybė, kurios akyje - mano miestas,
kurios širdyje - trys karaliai ir alkanas šuo.