piešinys

Švelniai teplioji tu sienas
pastelinėm laiko spalvom
mazgojies išblyškusias kojas
sudrėgusios drobės kraštais
lyg laiko sustojusį dūžį lyg šauksmą
žmogaus nemaraus
Apkurtę šešėliai nežiūri
vis dažo ir dažo ryškiau
ir taškosi spalvos nebylios
tirštais išmyluotais sapnais
taip naktys į nieką nežiūri
Tirščiau ir tirščiau vakarais
paduokit iš kampo gitarą
slysta pirštais nutraukta styga
kodėl tik beržai įsibrido i klaną nakties netyčia
Tepliojasi spalvos pavydžios
nedžiūsta ant sienos juoda
mazgojasi kojos nebylios
išeis ir liks tik balta....