Velnių medžiotojas, 23 dalis

XXIII dalis

MEDIS


Aš buvau matęs daugybę kelių – tiesių ir kreivų, grįstų ir supluktų, plačių, plačiausių ir visai siaurų, tačiau visi jie turėjo šį tą bendro – pabaigą. Taip taip – pačią paprasčiausią pabaigą! Gal ir ne čia pat, gal kur nors ten, kur aš ir nebuvau nukeliavęs, bet tos kelių pabaigos tikrai egzistuodavo. O šitas varganas keliukas, kuris iš tiesų buvo ir siauras ir suplūktas, jos, regis neturėjo. O gaila, nes aš ir visi kiti jos aiškiai pasiilgome. Žingsniavome jau tiek, kad žmonių pasaulyje tikriausiai būtume nusibastę nuo Žaliojo Kalnyno iki Alibaho.
Saulė iš savo vietos visiškai neketino trauktis nei vakarop, nei į bet kurią kitą pusę. Nebuvo karšta, veikiau maloniai šilta. Aš žingsniavau atsisagstęs, tikėdamasis pajusti vėjo dvelksmą, bet čia tokio stebuklo nebuvo. Kelionė tikriausiai užtruko jau apie tris dienas, tačiau tiksliai laiko niekas negalėjo pasakyti, nes šešėliai tebežiūrėjo į tą pačią pusę. Mes ėjome, vilkomės tuo begaliniu taku, sėdome šalia jo pailsėti ir pasitarti, tačiau, nieko protingo nenutarę, vėl tęsėme, rodos, begalinį žygį.
- Šis pasaulis – viena didelė mįslė. - Garsiai samprotavo Kazas. - Ir dar labai sukta. Žinau aš tokias suktas mįsles – sprendi, kankiniesi, o atsakymas būna apverktinai paprastas.
- Tai išspręsk ją, užuot mums smegenis sukęs! - burbtelėjo nepatenkintas Benkartinas.
- Tai kad aš dar neišgirdau pačios mįslės, tik pamačiau pergamentą su raidėmis...
- O man atrodo, tu per daug filosofuoji...
Kandas nekantriai viauktelėjo, palaikydamas kažkurio iš jų nuomonę.
Aš nekantriai mostelėjau ranka, neatsisukdamas į peštukus:
- Liaukitės judu. Verčiau abu pabandykite sugalvoti, kaip mums rasti tą Žaliąjį burtininką.
- Rasti jį – čia tik pusė darbo. - Nusispjovė didenybė. - Jam dar reikės kažkuo užmokėti, o mes nieko neturime.
- Mes turime tavo brangakmenį. - Kazas sukikeno. - Ir tu jį labai ištikimai neši, kad atiduotum burtininkui.
- Nesulauksi, kirmėlių maiše!
- Aš nesulauksiu – burtininkas sulauks...
Andromeda staiga  pasitraukė į šalikelę. Karės be žodžių pasekė jos pavyzdžiu ir sudėjo nešamus daiktus ant žolės. Dar viena poilsio valandėlė...
- Kodėl šis pasaulis neegzistuoja? - išgirdau numirėlį. - Kam jis toks reikalingas? Juk čia pomirtinė vieta, ar ne?
Merginos tyliai sumurmėjo, nežinodamos, ar pritarti dviprasmiškiems teiginiams, ar tiesiog užmerkti akis ir pasiduoti snauduliui.
- O mes dar nesutikome nei vieno negyvo. Nei vienos dūšelės, netgi kapo jokio nepamatėme! Kam ši vieta? Kad iš proto išvestų? Na, kol kas viskas vyksta pagal planą – mes kraustomės iš proto, žingsniuojame sau, grožėdamiesi iš niekur išnyrančiais vaizdais. O juokingiausia, - Kazas pakėlė rankas ir išsiviepė, - gali keliauti į abi puses ir niekuomet nepateksi į tą pačią vietą. Ir nerasi pamesto draugo, netgi suknisto medžio nerasi, kurį palikai už nugaros!
- O kodėl šio pasaulio simbolis yra medis? - netikėtai prabilo Koma, kuri tylėjo jau gerą „pusdienį“.
- Koks medis? - nustebau, gerai nesuvokęs jos klausimo.
- Kai angelas mums atidarė vartus, jis juk sakė: Valhalos simbolis - medis. Kodėl medis?
- Žolė – tai Nakrododas. Ugnis – tai Pragaras... - Kazas atsisėdo šalia manęs ir ėmė pešioti žolės stiebelius. - Tai kiekvieno pasaulio atributai.  Šio pasaulio atributas yra medis.
- Žolė Nakrododui - suprantama. Ugnis Pragarui taip pat tinka. O kuo čia dėtas medis? Juk čia aplink vien reti krūmai ir žolė. Medžių tik ūgliai auga.  Ar jūs matėte nors vieną eglę, ar obelį? Aš tai nemačiau...
- Na... užaugusio nemačiau ir aš, - susimąstė Kazas. - Bet gal dar pamatysime? Gal mes šiuo metu einame per kokią nors dykynę?
- Dykynę? - Koma net atsistojo. - Mes net sugrįžti į sankryžą nesugebėjome, kokia čia begali būti dykynė? Juk pats sakei, Kazai – ši vieta neegzistuoja!
- Sakiau. - Sutiko numirėlis. - Bet tai tebuvo filosofinė mintis, kuria tikėjausi pritraukti jūsų dėmesį.
- Tada tu idiotas!
- Na, tu irgi ne itin protinga...
Princesė sugniaužė kumštelius, tačiau susilaikė - tik nudelbė numirėlį piktu žvilgsniu ir atsisėdo.
- Kadangi tu čia didžiausias filosofas iš visų, - išsižiojo Benkartinas Kazui, -  tai pasakyk tada, kodėl šis pasaulis, kuris, anot tavęs, neegzistuoja,  mums visą laiką sukuria kažką pakeliui? Kam jam to reikia?
Kazas šyptelėjo, matyt, ruošdamas šmaikštų atsakymą, bet po akimirkos surimtėjo ir, tikriausiai, pasinėrė į savo filosofijų erdves, nes atsakymo iš jo nebesulaukėme iki pat užkandžiavimo pabaigos. Tik kai visi pakilo, jis lėtai ištarė, nežiūrėdamas nei į vieną iš mūsų:
- Kažkodėl man atrodo, Benkartinai, kad šis pasaulis kažko iš mūsų tikisi.
- Kodėl taip manai? - paglostė savo pilvą didenybė.
- O kam dar jam reikėtų vargti ir kurti prieš mus šį begalinį kelią?
- Tikriausiai tam, - pagalvojęs atsiliepė Benkartinas, - kad kažkur nukeliautume.
- Gal ir taip. - Linktelėjo Kazas. - O galbūt jis nori, kad mes prieš keliaudami kažką padarytume.
Andromeda susidomėjusi atsisuko:
- Ir kas tai galėtų būti?
- Nežinau. - numirėlis pasikrapštė pakaušį. - Bet pabandyti išsiaiškinti galima. Jei neklystu, Valhala yra tas pats, kas krikščionių rojus, ar ne?
- Valhalą labiausiai minėdavo šiaurinės tautos. - Prisiminiau. - Čionai patenka tik didvyriai, jei neklystu.
- Nematau nei vieno, išskyrus mus visus. O va pievoje paieškoti ko nors neįprasto mes galėtume. Siūlau tokį planą: Benkartiną paliekame toliau ilsėtis čia, prie maisto, o mes tuo tarpu ratu aplink jį iššniukštinėjame kiekvieną krūmą.
Princas nepatenkintas atsirūgo, bet nieko nepasakė. Aš patraukiau su Koma tolyn nuo didenybės, tuo tarpu Andromeda šūktelėjo nurodymus merginoms. Visi išsisklaidėme po pievą, atidžiai stebėdami, kad didenybė neišnyktų iš akiračio.
- O ko mums reikia ieškoti? - nesuprato Koma, vydama šalin Kandą, kuris įkyriai sukiojosi apie kojas.
- Kažko, - gūžtelėjau pečiais. - Vienas Kazas težino. Gal medžio?
- Klausyk, tu! - mergina čiupo Kandą už kupros ir pasuko cerberį į Benkartino pusę. - Matai, kur tavo vieta? Ten pragaro triušis laukia. Bėk ir paimk!
Padaras nuskuodė pas didenybę, plyšodamas visomis trimis gerklėmis. Aš paspyriau žolės kupstą.
Nieko neįprasto. Aplink tik reta žolė ir kreivi, skurdūs krūmokšniai. Netgi žiedų nei vienas nemezga. Maisto šioje vietoje net su žiburiu nerasi. Įdomu, kaip čionai gyvena šiaurės didvyriai - juk čia jų rojus? Keistokai jie įsivaizduoja savo rojų, nors, po teisybei, jie ir patys ne visai normalūs...

Man buvo tik keturiolika metų, kai pirklių laivas išmetė inkarą į sniegu sukaustytą akmenuotą pakrantę. Kartu su tėvu vykome pirkti šiaurietiškos geležies noragams. Teisingiau, vyko tėvas, o aš buvau eilinė smalsumo auka, kainavusi gimdytojams du varinius pinigėlius. Aišku, buvau ne vienas toks. Pirkliai dažnai plaukiodavo su šeimomis, o tai reiškia, kad laive buvo ir kitų nenuoramų vaikigalių.
Mus pasitikęs krantas pasirodė visiškai tuščias. Sniege nesimatė jokių pėdsakų. Gerai, kad vėjo nebuvo, nes nei vienas pietietis negalėjo ilgai ištverti tenykščių šalčių. O jeigu dar vėjas - pražūtis greita, net ir su geriausiais kailiniais.
Pirkliai nuleido tiltelį į krantą ir didžiausi nenuoramos nubėgo juo pirmi, nepaisydami įspėjančių tėvų riksmų.
Staiga į orą iš miško pakilo liepsnojanti strėlė, paskui save piešdama ilgą dūmų arką. Ji nuzvimbė į jūrą ir šnypšdama dingo putotose, juodose bangose. Tą pačią akimirką aš pamačiau tokį vaizdą, kad ir dabar sunku pamiršti: tarp pakrantės medžių pasirodė stambus vyras – beveik tikras milžinas, lyginant su mano tėvu. Jis buvo apsivilkęs juodo kailio apsiaustą, perjuostą keliais diržais, ant kurių buvo prikabinėta visokių maišelių. Milžino galvą puošė karūna iš jaučio arba stumbro ragų, krūtinę – vėrinys iš ilgų, nežinia, kokio padaro dantų. Vieną ranką jis laikė sulenkęs, užkišęs nykštį už plataus odinio diržo. Kitoje rankoje išvydau didžiulį kirvį, juodais kaip naktis ašmenimis.
Bet baisiausia buvo ne ginklas ir ne papuošalai. Labiausiai išgąsdino niūrus milžino veidas, tiksliau - jo akys. Žvilgsnis buvo kupinas tamsaus, nuožmaus įsiūčio. Ir kai jis kilstelėjo savo juodą kirvį, suriaumodamas kažkokį šūkį, mes, vaikigaliai, žviegdami iš baimės pasileidome atgal į laivą.
Tik po akimirkos paaiškėjo, kas čia dedasi, kai išgirdome garsų juoką, aidintį nuo medžių. Juokėsi mano tėvas. Kai išdrįsau išlįsti iš saugios vietos, jis jau spaudė ranką baisiajam gigantui. Pastarasis irgi juokėsi, pirštu baksnodamas į mano pusę. Nusprendė mat pamokyti vaikus paklusnumo...
Vėliau pasirodė, kad „trenktas“ buvo ne vien milžinas. Jų ten visa gentis pasirodė truputį keista. Pavyzdžiui, jų vaikai lakstė po šitokį šaltį vienais marškiniais ir šaipėsi iš mūsų savo nesuprantama kalba. Įsivaizdavo, kad aplinkui pavasaris.
Tik vėliau sužinojome, kad tada iš tiesų buvo pavasaris. Bet tai nieko nekeičia – tie šiauriečiai vis tiek trenkti kažkokie...

- Radai ką nors? - šūktelėjo Koma.
- Nieko... - pabudau iš svajų. - Medžio taip pat neradau.
- Ko tau parūpo tas medis?
- Jeigu jis - šio pasaulio atributas, tai, matyt, kažkuo yra svarbus... Mačiau tik vieną medelį. Į ąžuoliuką panašus, nors abejoju, ar tai jis.
- Aš irgi radau mažą ąžuoliuką. - Atsiliepė princesė. - Štai dar vienas.
- Žinote, aš irgi pamačiau medelį, nors nežinau, ar tai ąžuoliukas. - Pasigirdo balsas man iš dešinės. Kardininkė pasilenkė prie medelio ir nuplėšė lapą.
- Panašus, - linktelėjau. - O daugiau keistenybių nepamatėte?
- Ne. O tu manai, kad šitie medeliai - keistenybė?
Apsidairiau aplinkui, bet nieko naujo nepamačiau.
- Dar nežinau. Gal grįžkime atgal ir pažiūrėkime, ar kas nors atrado daugiau ąžuoliukų. - Pasiūliau.
Pasukome atgal link Benkartino, įnirtingai besipešančio su Kandu, kuris vis dar bandė išsireikalauti savo pragaro triušį. 
Netrukus grįžo visos merginos. Numirėlis parėjo paskutinis.
- Nieko neradote, ar ne? - paklausė jis. - Taip ir maniau.
- Kaipgi, kažką vis dėl to pastebėjome, - paprieštaravau. - Nedidelius medelius. Ąžuoliukus.  Ar radai bent vieną, Kazai?
- Lyg ir mačiau porą... - suabejojo.
- O dar kas nors matėte?
- Man įdomu, - atsikrenkštė Andromeda, - kas yra tas ąžuoliukas. Aš gimusi pragare, nepamirškite to.
- Medelis su tokiais lapais. - Padaviau jai kardininkės nuplėštą lapelį.
- Tada mačiau. Ir ne vieną. Gal keturis...
Aš nusišypsojau. Štai tau ir keistenybė.
- O kuo čia dėti ąžuoliukai, Edvardai? - susidomėjo Kazas. - Sulą vėl virti susiruošei?
- O tu pasuk savo filosofišką makaulę ir pasakyk man, kur čia stebuklas. - Nusijuokiau. - Aplinkui šitiek ąžuoliukų, o kai ko smarkiai trūksta.
- Po šimts! - numirėlis pašoko ir nustebęs apsidairė, tarsi tik dabar pamatęs. - Nėra ąžuolo! Juk gilės iš kažkur turėjo atsirasti!
- Tai va. - Palingavau galvą. - Manau, čia ir yra keistenybė.
- O kaip mes rasime ąžuolą, jeigu čia viskas kiekvieną kartą vis kitaip sukuriama? - kandžiai pasiteiravo Stiksė. - Man atrodo, tie medeliai – gamtos žaismas.
- Gal dar kartą viską apžiūrime? - pasiūlė Kazas. - Tik dabar patyrinėkime ąžuoliukus. Kažkodėl man atrodo, kad atsakymas – juose. Tik dar nenumanau, kaip jį rasti ir kur tiksliai ieškoti.
- O Cemetra nieko sėkmingo mums paburti negali? - pasidomėjo Koma.
Ragana tik liūdnai šyptelėjo ir papurtė galvą.
- Aš ne dievas, o tik paprasta ragana, mieloji. Šis pasaulis man toks pat svetimas ir nesuvokiamas, kaip ir visiems kitiems.
- Apžiūrėkime, - ragino Kazas, - juk nieko nekainuoja. Galbūt mes visai be reikalo keliaujame tuo keliu.
Vėl palikome Benkartiną su cerberiu, šį kartą apžiūrinėdami tik ąžuoliukus.

Medeliai niekuo nebuvo ypatingi. Išskyrus tai, kad jie neturėjo savo „tėvo“. Kai kur netgi mėtėsi gilės, bet dauguma jų buvo perpuvę.
- Šis pasaulis mane tuoj išvarys iš proto, - tyliai sumurmėjo Koma. Aš sučiupau jos pirštus ir spustelėjau.
- Nekalbėk taip, - paprašiau.
- Bet aš pasakiau tai, ką galvojau...
- Žinau.
Ji pažvelgė į mane. Pasukau galvą ir žvilgsniai susitiko.
- Tu irgi pamažu kraustaisi iš proto, ar ne?
- Ši vieta visgi skirta ne mums, - atsidusau. Prisitraukiau ją ir pabučiavau. Trumpa užmarštis, bet padėjo. Ji nusišypsojo ir apkabino mane.
Jai už nugaros, vos už poros žingsnių augo nedidukas krūmelis, spėjęs numesti savo lapus.  Šalia jo augo šiek tiek mažesnių krūmelių guotas, tikriausiai tos pačios rūšies.
- Štai kur teisybė. - Sumurmėjau. - Bent vieno augalo vaikai turi savo tėvą...
Koma atsisuko, pasižiūrėjo į krūmą ir nusijuokė:
- Juk jis mums nepadės rasti burtininko.
Teko sutikti su ja.
Ąžuoliukai  mums neatskleidė nieko naujo. Netgi po to, kai Kazas paprašė, kad ieškotojai pabandytų pasidairyti abiejose laukymės pusėse.
- Mums reikia keliauti, - reikalavo Andromeda. - Gal Žaliasis burtininkas jau visai netoli, o mes čia tegaištame laiką besidžiaugdami ąžuoliukais.
- Nesąmonė! - numojo į jos planus Kazas. - Atsakymas čia pat - uoste užuodžiu!
- Tau pirmiausiai reikėtų sliekus iš nosies išsipūsti. - Andromeda užrišo savo nešulį ir užsikėlė ant peties.
- O aš manau, mums reikia išsimiegoti. - Pirmą kartą pasiūlė Cemetra. - Čia nėra naktų, tačiau aš jaučiu, jog per ilgai keliaujame. Jeigu nemiegosite, greitai išprotėsite, o su pamišėliais aš keliauti nesiruošiu. Labanakt.
Ji demonstratyviai stipriau įsisupo į savo apsiaustą, atsisėdo šalia savo krepšio, atsirėmė į jį ir nunarino galvą ant sulenktų kelių. Andromeda nustebusi pažvelgė į mane, tarsi prašydama paramos.
- O ką? – gūžtelėjau pečiais. - Protingiausias sprendimas, kokį šiandien girdėjau. Prisidedu.
- Ir aš! - linksmai pritarė Koma.

--------------------
Nežinau, kiek laiko aš miegojau Komos draugijoje, bet tikriausiai per trumpai, nes Andromeda savo šūksniais nespėjo visų išbudinti. Tikriausiai ir pati buvo kaip reikiant nuvargusi.
Dangus vis dar tebebuvo šviesus. Laukymė vis dar tebebuvo tokia pati, kaip ir anksčiau – apribota nebūties, pilna apdžiūvusių žolių ir neūžaugų ąžuoliukų.
Po laukymę klajojo dviese – Kazas ir amžinai nerimstantis cerberis. Visi kiti, kiek pastebėjau, saldžiai miegojo.
Atsargiai, kad nepažadinčiau Komos, išsisukau iš jos glėbio ir patraukiau pas nemiegančius.
- Jau turi kokių nors idėjų? - pasirąžiau.
- Nemanau. - Kazas papurtė galvą ir sprigtu nusviedė gilę šalin. - Bet aš stengiuosi, galvoju. Jau apėjau visą pievą, apžiūrėjau visus medelius, suskaičiavau juos... Nieko įdomaus.
Tyliai palingavau galvą.
- Tu nesijaudink, seni, - nuramino numirėlis. - Mes juk turime visą amžinybę paslaptims atskleisti, ar ne?
Būčiau nusijuokęs kartu su juo, jeigu ne liūdnos mintys, sulindusios į galvą pro visus įmanomus plyšius.

Medelių neskaičiavau, nors sukau ratą po rato, palikęs Kazą mąstyti savo naujas teorijas. Man iš galvos neišėjo ąžuolas, kuris turėjo būti čia, pievoje ir pasėti savo vaikučius. Taip ir įsivaizdavau giles, krintančias nuo plačių šakų ant žemės ir dygstančias, tiesiančias viršun silpnus ūglius...

Stabtelėjau, nes vėl pastebėjau tą patį krūmą, kurio atžalos augo greta jo, išsibarsčiusios tam tikrais atstumais. Šis krūmas greičiausiai sėjo savo kankorėžius primenančius vaisius, nes vienas staiga atitrūko nuo šakos ir nuriedėjo tolyn nuo krūmo, tarp visų kitų „kankorėžių“.
Žemė po augalu buvo sėte nusėta sėklomis ir man staiga blykstelėjo mintis – viena iš tokių, kurios būna tokios neryškios ir neaiškios, kad iš pradžių pats gerai nesupranti, kokia tai mintis. Tik supranti, jog ji turėtų būti gera.
Spoksojau į krūmą, išbarsčiusį savo sėklas aplinkui ir bandžiau sugauti savo mintį.
Sėklos... Visos tankiai sugulę viena prie kitos, bet kuo toliau nuo krūmo, tuo jų vis mažiau, ir vis rečiau... Už kelių žingsnių jų nebėra nei vienos.
- Kazai! - riktelėjau, nepaisydamas, kad kiti gali pabusti. - Ateik čionai!
Numirėlis prisiartino ir nužvelgė krūmą.
- Ar šis kelmas tau kažką nurodė, kad rėkti pradėjai?
- Nurodė, - linktelėjau. - Kazai, tu skaičiavai medelius. Kurioje pusėje jų daugiau?
Jis apsidairė, pasikasė pakaušį ir lyg abejodamas parodė į dešinę.
- Manau, jog tenai. Ar tai svarbu?
- Labai. Perskaičiuokime dar kartą. Tu eik į dešinę, aš į kairę. Susitiksime kitoje pusėje. Ir pasistenk atsiminti, kurioje vietoje suskaičiavai daugiausiai.
- Jeigu taip reikia...
Aš patraukiau į kairę ir pradėjau skaičiuoti. Kol nuėjau iki kito „rato“ galo, suskaičiavau virš trisdešimties. Bet ne skaičius man rūpėjo.
- Kur daugiausiai suskaičiavai? - paklausiau numirėlio.
- Šitame gale. Vienoje vietoje pastebėjau virš penkiolikos. Ir gilių lyg ir daugiau...
- Taigi, aš irgi tą patį pastebėjau. Vadinasi, čia jų daugiau nei bet kur kitur.
- Ir ką tai reiškia?
- Mums reikia eiti ne keliu, o tenai, - parodžiau į lygų, medelių priaugusį lauką. - Eime žadinti merginų.
- Ką tu čia vėl sugalvojai? - subambėjo nepatenkintas Kazas. - Bene vėl sapną susapnavai?
Kandas sulojo pritardamas, tik neaišku, man ar Kazui. Pabudo jo skardaus lojimo pažadintos merginos.

--------------------

Nesmagiai jaučiausi, vesdamas visus vien savo neaiškios nuojautos skatinamas, tačiau niekas nesiskundė. Tikriausiai kelias buvo visiems tiek įgrisęs, kad pasivaikščiojimas pieva tapo nauju pasilinksminimu.
Medelių, rodės, vis daugėjo. Skirtumas iš pradžių buvo visai menkas, tačiau netrukus kelyje pasirodė ištisi ąžuoliukų guotai, o gilės spragsėjo, traškėjo po kojomis vis dažniau.
- Vis daugiau ir daugiau. - Nusistebėjo Kazas. - Ir kur gi mes šitaip nukeliausime?
- Prie pagrindinio medžio, kuris išbarstė visas šias giles, - atsakiau, jausdamas kaip širdis džiaugsmingai spurda nuo padaryto atradimo.
- Juokauji gal?.. Tas medis turėtų būti neįsivaizduojamo dydžio, jeigu taip toli nubarsto savo sėklas. Kažkas čia ne taip...
- Viskas gerai. Tik žiūrėkite, kad gilių nepradėtų mažėti. Jos – mūsų kelias.

Galop mes žengėme nebe žeme, o storu gilių kilimu. Ir žemė jau buvo nebe tokia lygi – mes kilome į kalną.
- Žiūrėkite! - staiga aiktelėjo Koma ir parodė į viršų.
Saulė pasidarė ne tokia ryški, nes ją šiek tiek užstojo tarsi iš nebūties išnirusios, vos matomos šakos ir tiršta lapija. Vainikas dar buvo šiek tiek permatomas, nes pusė jo pasiliko nebūtyje. Tačiau, žengus dar kelis žingsnius į kalvą, saulė staiga dingo ir mes atsidūrėme niūriame šešėlių prieglobstyje. Gilių po kojomis buvo tiek, kad nors vežimu vežk.
- Tačiau medžio kamieno vis dar nesimato. - Nusijuokė numirėlis ir pasikrapštė pakaušį gerai atidirbtu judesiu. - Čia kažkoks medis – gigantas, ne kitaip.
- Bet jau netoli, - azartiškai pasakė Andromeda. - Į kalvą! Mes ten tikrai kažką rasime – jaučiu savo kailiu!
Kuo toliau, tuo šešėliai darėsi vis tirštesni ir niūresni. Aukštybėse mus dengusi lapija praleido tik kažkokį lengvą švytėjimą, tačiau jo visiškai pakako pamatyti vienas kitą ir kliūtis, pasitaikančias kelyje.
Pagaliau – iš nebūties išniro pats vainiko savininkas.
Sunkiai suvokiamo storio ąžuolas, išraizgęs į šalis savo pagarbos vertas šaknis, stiebėsi savo gumbuotu kamienu į paprastiems medžiams nepasiekiamas aukštybes, išsišakodamas galingomis šakomis į visas puses ir jomis paskleisdamas ne vien tankią lapiją, bet ir tas mažas giles, kuriomis atsekėme iki jų savininko. Tikriausiai mes visą laiką vaikščiojome po juo, tik nepastebėjome aukštybėse išnykusių šakų.
Pats kamieno pagrindas buvo gal penkiasdešimties pėdų skersmens, nė trupučio nesuaižėjęs ir neprapuvęs. O pati žemiausia, ir ne tokia stora, palyginus su kitomis, šaka augo gal dvidešimties pėdų aukštyje.
- Žiūrėkite! Juk tai Tesa! - klyktelėjo iš džiaugsmo Koma ir pasileido į priekį bėgte.
- Iškaršiu neklaužadai kailį! - grikštelėjo dantimis Andromeda ir pasileido paskui princesę.
Pražuvėlė kardininkė sėdėjo ant šaknies ir mums mojavo, pasidėjusi šalia savo kardą. Ji šypsodamasi sutiko drauges.
Aš nužvelgiau žemutinę ąžuolo šaką ir tuoj pat išsitraukiau peilį, pasiruošęs gintis, nes išvydau keistą daiktą, kuris tikrai negalėjo būti Tesos – tuščią kartuvių kilpą, susuktą iš juodos, storos virvės, nukarusią per penkias pėdas žemiau šakos.
O pakaruoklio niekur nesimatė.