Iš šventųjų gyvenimo

Draugiškai, lengvai, nerūpestingai plepėdami mes judam link stoties. Dabar pats laikas, nusprendžiau. Reikia pasakyti. Kas bus tas, reikia pasakyti. Pasiryžtu, sukaupiu drąsą, įkvėpiu. "Žinai, Semai, " – pradėjau - "Ši  vieta man susijusi ir su skaudžiais prisiminimais, prieš penkeris metus buvau čia… su savo vyru, matai, aš esu išsiskyrusi. " Viskas, pasakiau. Bet Semą tarsi perkūnas trenkė: "Aš nežinojau! Neturėjau net matytis su tavim! Mano bažnyčia nepripažįsta antros santuokos. " Čia  jau šokas ištinka mane. Kas aš? Antrarūšis, panaudotas, sugadintas daiktas? Kažką dar bandau aiškinti, pasakoti, kaip viskas buvo, bet kažko pradėjo strigti angliški žodžiai (ir kodėl vis susipainioju su užsieniečiais?). "Norėčiau, kad tu nebūtum išsiskyrusi" – atsidūsta jis ir sumurma – "tokia jau mano dalia, lyg tik sutinku kažką, kas man patinka, tai…" Norėjau kalbėti, kalbėti, aiškinti jam, kad gal gyvenimas sudėtingesnis, nei jam teko jį pažinti, kad gal ne viskas taip yra, kaip atrodo… Bet  netrukus Semas susitvardo ir nusuka  kalbą. Grįžta draugiškas mandagumas. Ką gi. Tai, žinoma, pabėgimas. Pabaiga. Dabar belieka iškęsti neilgą kelionės namo gabaliuką. Autobusas čia pat. Nevėluoja tęsdamas to dirbtinoko mandagumo laiką, ačiū jam. Šįkart pasisiūlau už bilietus mokėti aš – draugystė, matyt, baigta ir nenoriu likti skolinga. Semas su tuo netgi perdaug maloniai sutinka.

Nebeturiu ką pasakyti. Tiek to, kad tyla gal kiek nepatogi, bet ji tikra. Semas sakosi, kad tai labiausiai prigrūstas autobusas, kurį jam teko matyti, o aš pareiškiu, kad mačiau žymiai labiau prigrūstų. Semas rodo pirštu į pakelyje pamatytas karves  ir man tai atrodo nebe juokinga, bet kvaila. Vaikas tas Semas. Naivus ir nepatyręs vaikas, išaugęs sočiojoje Amerikoje. Pasijuntu vyresnė už jį kokį porą dešimtmečių. Tyliu, retkarčiais pažiūrėdama į jį ir kvailai nusišypsodama.

Palydžiu Semą į jo laikinąją buveinę, kad neklaidžiotų, nes visgi jis mūsų miesto svečias. Poryt grįžta į Ameriką ir, galimas daiktas, daugiau jo nebematysiu. Truputį nustebina atsisveikinimas – Semas apkabina mane ir pažada rašyti. Abejoju, ar rašys, bet tiek to. Mandagumas yra mandagumas. Šventas dalykas. Bent jis lieka, kai nebelieka nieko kito.

Grįžtu namo. Dabar galiu verkti, nes niekas nemato. Mintyse suskamba senovinis spiričiuelis: "Nobody knows the trouble I’ve seen, nobody knows, but Jesus…"  Seniai jį bebuvau prisiminusi. Tikrai! Kaip tik dažnai giedodavau jį tada, kai buvęs sutuoktinis metė mane lyg kokį menkavertį daiktą. Ir vėl tas pažįstamas jausmas – kai tik bandai atverti gilesnius, skaudesnius, sudėtingesnius jausmus – vyrukas deda į kojas ir tiek jį tematysi. Keistai sutverti tie vyrai. Bet tiek to. Ašaros čia nieko nepadės. Parašiau Semui žinutę su, galėčiau pavadinti, "antro skruosto atsukimu". Tegu dar kartą smogia man, nusidėjėlei, jei turės noro.

Semas, žinoma, nerašo. Ir nesistebiu – tokią nuojautą juk turėjau. Gerai dar, kad neperdaug jis man patiko ir įsimylėti nespėjau. Bet tas pamesto antrarūšio daikto jausmas siaubingas. Ir sugadinto padorios krikščionės įvaizdžio. Ir santuokos dužimo prisiminimų ir visokių beprasmių sąžinės priekaištų grįžimo. Gal tikrai esu padariusi neatleistiną nuodėmę ir bandau kaži kaip nuodėmingai teisintis, dangstytis?  Žinoma, savo sielvartus išsipasakoju draugėms – tos pataria man nekreipti dėmesio į tokius šventeivas kaip Semas. Sulauksianti dar aš savo tikrosios meilės… Man dar tik trisdešimt, dar daug laiko šitoj žemėj būti.

O visgi sulaukiau žinutės, kurios nebesitikėjau. Semo senelė sunkiai susirgusi, sunkus laikas šeimai, tai negalėjęs parašyti. Kažkaip nudžiungu, kad jie patiria sunkumų. Į naudą jiems sunkumai, pagalvoju. Semas pakartoja, kad laikąs netinkama užmegzti santykius su išsiskyrusia moterimi ir pasisako besimeldžiantis, kad… aš susitaikyčiau su savo vyru! Na, tokio posūkio nesitikėjau, bet jis… taip, krikščioniškai logiškas! Dar bandysiu aiškinti, kokia netikusi ta santuoka buvo, kad susitaikymo aš nenoriu ir bijau, jei jis dar klausys, pridėsiu, kad pabėgau nuo vyro, nes jis visai beveik buvo sugriovęs mano sveikatą… Kodėl tai darysiu? Ar ne verčiau būtų tiesiog liautis bendravus su tuo vyruku? Nurašyti į nuostolių sąskaitą? Išmesti į nenusisekusių draugysčių sąvartyną? Ne, pagalvojau. Nepasielgsiu, kaip su MAN netinkamu daiktu. Juk žmogaus vertė ne jo naudingume, bet tame, kad kiekviename žmoguje švyti Kūrėjo paveikslas.  Ir jeigu Semas sutiks, mano kukli būtis praturtins jo gyvenimą naujomis ir gilesnėmis įžvalgomis. Juk kiekvienas iš mūsų esame vienas kito mokiniai.