tebunie pabaiga

perskrodęs laikraščių arterijas
pažirai juodom
balzganom raidėm
o atsimušusios
musės į sieną
pabiro ant tavo
grindų

išslydęs šiandien
iš gyvenimo kronikos
tyliai rašai sau
nekrologą
tą tokį tylų sausą
šliaužiojantį musėtom
sienom

išsprogęs pro langą
ryji lietaus rankas
juodi krankliai šeimininkui
akis iškapoja
ir išropoja tavo siela
tyliai pasivaikščioti
staiga

įkalinęs tarp eilučių
rytą
negrįši
kol nesurinksi savo
pabėgusių dienų