Apie kapo Pušį

Praeivis akmenį užkliudo-
Kažkas rudai dygus nurieda.
Šnarėjimas pušies čia buvo...
Eilutėm smigo į
                        jo vietą

  Turėsi draugių. -
Tarė Pušiai moteris,
Jai iš delnų
Žalioms mergytėms išsiritus.
Ir prisistatymas tuoj išdidus:
Petunija, Begonija.
Jos garbanas purias sukišusios
Tarpusavy šnibždėdavos.
Apie suknelių greitai kintančias madas,
Kvapus naujausius vėjui pavilioti.
Kaimynes pavydžiai nužvelgdavo,
Krizendavo, kad apdaras
Pušies neprašmatnus-
  Vai, kas į tokią ją žiūrės...
O kartą vakare
Bejėgiškai paminklą apkabinęs
Taip ilgesingai
Kuteno vyras ją
Rugių vilnim pakvipusiu balsu:
  Laukinėje šiaurėje stovi viena...  *
Ir girgždesį numetė -
  Meilė...
Ją minint girdėjo senutes Pušis,
Raukšlelėms jų čiauškant pavėsy-
Kaip Džuljanas myli Mari,
Na o ši- tiktai Alechandrą...
Ir smalsauti ėmė Pušis,
Kurį pavasarį ateina
Toji Meilė,
Kokiais nėriniais pasipuošusi,
Kvapais apsikaišius
Kokiais?
Gal jos žodžiai
Į plunksnas vyturio įsipina,
Į vaiko
Baltąją galvelę
Gal...
Bet  užvis įdomiausi
Tie žodžiai,
Žmonėms iš lūpų sprūstantys begarsiai
Ir rankų mostais leidžiami,
Paliekant kapą.
Tiesdavo spyglius Pušis jiems susirinkti,
O saulei pėdomis žmonių nusekus,
Ji spurdančias suregzdavo balses,
Rėžiukais tyliai
Tyliai
Tilindžiuodama,
Kad vėjui groti netrukdytų...

Taip būtų mezgusi  Pušis širma
Godas ir skimbčiojimus savo,
Bet kartą vyro nešina
Kandi geležtė sušmėžavo...




* M. Lermontovas „Pušis“

Rėžiukas – kankorėžis