[sidabro šaukšto pakrašty]

Sidabro šaukšto pakrašty
Augo obelis bešakė.

Jos pavėsy sėdėjo vaikas
Ir skaičiavo žmonių likimus savo pirštuose.

  // upės ras savo jūras        //
// medžiai užaugs milžinais //

O obels šakose supos vandenys,
Vaiko balse – žalio paukščio giesmė.

Medžio šešėlio kraštu ritos dienos,
Nupėduotame vaiko veide įsispaudusios.

  // pasaulis ras savo kraštą  //
//  dainos į dangų skambės //

Obelis be šakų žiedais apsipylė.
Vaiko užmerktose akyse – jų vienatvė.