Tuštuma

Pavargau, iš tikrųjų pavargau, jūs-ne? Atsibodo kiekvieną dieną keltis ir patirt ką patiri kiekvieną dieną, gal man depresija, bet tuo jau irgi nebetikiu. Atsibodo nežinot kaip elgtis, neturėt ką pasakyt, arba turėt, bet nemokėt to išreikšti žodžiais. Atsibodo žolė, nes ją irgi matau kiekvieną dieną. Atsibodo bereikšmis ratas, besisukantis jau penkiolika metų. Nenoriu savo kvailystėm pasiekt didžiausių reitingų ar kažką, bet iš tikrųjų ko gero rašau čia paskutinį kartą, nes pasidariau visai tuščia, nebeturiu ką rašyt. Kažkodėl niekad to nebijojau, nes žinojau jog esu ypatinga, juk nekiekvienas gali kažką gražaus sukurt kitam iš savo galvos.. Žodžiai visagaliai, norai irgi. Tik su norais reikia būt atsargiam, nes jie pildosi. Štai ką supratau rašydama čia.
  Pasaulio kolkas dar neperpratau ir to ko gero nepadarysiu, tiesiog džiaugiuosi, kad esu tokia kvailė kokia esu ir kokia būsiu visada, nes žmonės keičiasi tik metams bėgant.
Man rytoj vėl bus gera sedet ant žolės ir žiūrėt į debesis, vėl patirt, tai ką patiriu kiekvieną dieną, bet vis naujai. Juk ir knygą skaitydamas antrą kartą randi kažką nežinomo ir negirdėtai gražaus. Džiaugiuosi, kad esu, nes be manęs nebūtų kam pasižiūrėt kaip gyvena sraigės laukuose. Gal tai tik lengvas egoizmas, bet džiaugiuosi, kad jo turiu, nes jo reikia. Esu švariai tuščia, bet esu savim. Metu štai dabar savo mintis į šiukšlių dėžę, nes žinau, kad jų niekas neskaitys (kam įdomu svetimo žmogaus mintys?), bet visgi man jos labai svarbios, tik nežinau kam jas priskirt. Bandžiau būt bjauriai atvira ir ko gero visa tai, kad man svarbu pavirto tiesiog ir banalų dienoraštį. Gal. Kažko galas, visa ko pradžia. Mano angelas su manim, jaučiu jį, kad ir kaip sunku būtų.