Vežimas

Mano kojos po balą teškena,
Tylų stingulį apglėbia pirštai,
Maldose amžinybė sruvena,
O vanduo tos tylos nepamiršta.

Mano taurę sudaužo vežimas,
Pravažiavęs pro sapno malūną.
Vaidinu aš poemą lyg mimas,
Nors žinau, jog stebuklų nebūna.

Mano rūmai panašūs į  klėtį,
O grūdai juose greitai išsenka.
Nors norėjau viltis suturėti,
Vien tik šydu man teks pasitenkint.

Aš maldauju tą sapno vežimą
Pasodinti mane ant pasostės.
Gal ištversiu kelionės supimą,
Kol šiltai vandenynas paglostys.