Bulvių valgytojai (pirmoji mano drama)

VEIKĖJAI:
                  Poetas Vilis
                  Maestro
                  Dailininkas Leo
                  Muzikas Homletas
               
BALSAI-ŠEŠĖLIAI:
                              Eliza
                              Virgilija
                              Džakonda

PROLOGAS
 
          Tamsoje švyti žvakės šviesa. Kambaryje matomi du siluetai, sėdintys poetas Vilis ir muzikas Homletas.

POETAS VILIS:
                        Norėčiau sukurt eiles
                        Ir apibrėžti žemę
                        Norėčiau kažką pakeist
                        O ką
                        Gal Tu man atsakysi drauge

MUZIKAS HOMLETAS:
                        Tavo eilėse per daug tvanku
                        Joms trūksta muzikos ir oro
                        Troškina
                        Atverk langus
                        Lai patenka į vidų gaivaus oro
                        Sukurk ką nors nepaprasto
                        Skambaus romantiško
                        Tik nenorėk apibrėžt žemės
                        Jos skersmuo viršija Tavas mintis
 
POETAS VILIS:
                        Jau švinta
                        Užpūsk žvakę
                        Pažvelk pro langą
                        Ar matai
                             


MUZIKAS HOMLETAS:
                      Ten gaisras o ne aušra
                    (paima knygą ir skaito eiles),, Būt ar nebūt-štai klausimas. Ir kas
                    Yra kilniau, ar nusilenkti dvasioj
                    Strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo
                    Ar su ginklu prieš negandų marias
                    Į kovą stot ir jais nusikratyti…’’
                    (juokiasi)
                    Visai neblogai brangus poete
                    Tiek abejonių kliedesių
                    Nereikia jų juose nėr muzikos
                    Užpūsk žvakę
                    Tikrai jau švinta

POETAS VILIS:
                    Ne dar juk tamsu
                    Tai gaisras na aušra

MUZIKAS HOMLETAS:
                    O ką jūs manot apie meilę

POETAS VILIS:
                    Meilė (nutyla nuleidęs galvą),, O, ne, tai ne jinai, mieloji mano, -
                    Tai rytmečio skelbėjas vieversys.
                    Žiūrėk, rytuos aušra pavydulinga
                    Nudažo auksu debesis lengvus.
                    Padangėj blėsta žiburiai nakties,
                    Ir ant kalnų užkopusi miglotų
                    Jau keliasi džiaugsmingoji diena.
                    Turiu išeit, kad gyvas būt galėčiau,
                    Ar pasilikt čia-ir laukt mirties. ’’

MUZIKAS HOMLETAS:
                    Bravo Romeo
                    Jūs kartojatės
                    Ar negėrėt šiandien
                    Oi atsiprašau vakar vyno

POETAS VILIS:
                    Atleiskit ta aušra taip svaigina
                    Ir meilės troškulio nei vynas nenumalšins
                    Gal girdėjai ką nors apie Virgiliją
                    Tą deivę mano eilių

MUZIKAS HOMLETAS:
                    Ji vakar nusižudė
                    (šypsosi)
                    Užjaučiu poete
                    (ironiškai) Be to ji buvo juk kekšė
                    Ir nėra čia ko žavėtis ja
                    Ji neprilygsta jums poete
                    Ofelija Džiuljeta Virgilija
                    Kiek daug moterų ir jums vis negana
                    Jūs nebetenkat saiko
                    O vis dar kuriate eiles

POETAS VILIS:
                    Mane mirtis turbūt pašauks
                    Nes aš pražudžiau ją
                    Jau aušta
                    Ar ją palaidos kapuos
                    Ar laukuos

MUZIKAS HOMLETAS:
                    Kunigui neužmokėjo
                    Negavo išryžimo
                    Bet kam jo reikia
                    Jūsų eilės ją išpirks
                    Gal norit mielas drauge vyno

POETAS VILIS:
                    Taip įpilk
                    Jau aušta
                    O gal tik gaisras
                    Džiuljeta už tave geriu dabar
                    Nors viskas turėjo būti atvirkščiai

      Užgęsta žvakė. Paduoda muzikui Homletui taurę vyno.

PIRMAS VEIKSMAS

Tamsoje švyti žvakės šviesa. Dailininkas tapo, o maestro stebi.

DAILININKAS LEO:
                      Jūs šiandien nekalbus maestro

MAESTRO:
                    Galvoju apie muziką
                    Kurios greit nebegirdėsiu
                    Aš ja gyvenu ir jos netenku
                    Turės nutilt garsai
                    Manoj širdy skambėję

DAILININKAS LEO:
                    O aš štai tapau ir nemąstau
                    Tik noriu spalvų gama atskleisti
                    Tos moters pasakiškus bruožus 
                    Nuo kurių galios imu net virpėti

MAESTRO:
                    Ji primena man Elizos šypseną
                    Tik ji nebuvo tokia šalta kaip ši
                    O Eliza piemenaite piemenų šaly
                    (atsidūsta)

DAILININKAS LEO:
                    Ji šalta
                    Tiesa
                    Jos akys tarsi sako
                    Kad ji šalta
                    Kaip ledas
                    Man šalta
                    Tuščia širdyje
                    Kur galas
                    O kur pradžia
                    Mano jausmų
                    Džakonda
                    Moterie pakrikštyta velnio
                    Moterie pavirtusi velniu
                    Tavim žavėsis pasaulis
                    O tu šalta
                    Kaip žemė
                    Kaip ruduo

MAESTRO:
                    Ką jūs sakot
                    Ar jūs ką nors sakėte Leo

DAILININKAS LEO:
                  (pusbalsiu) Tikrai jis nebegirdi
                  Jo muzika nutils širdį
                  Užgimusi Elizai
                  Ir žuvus dėl jos
                  Kaip gaila
                  (garsiai) Ne aš nieko nesakiau
                  Aš tyliu
                  Gal maestro norit vyno

MAESTRO:
                  Įpilk
                  Išgerkim už senus laikus
                  Kai skambant muzikai
                  Negirdėjau tylos
                  O dabar girdžiu tylą skambant jai
                  Aš pakvaišau iš meilės jai
                  Gal tu matei kur netoliese geltonplaukę
                  Piemenaitę žydromis akimis
                  Kuri stebėjosi saule dangum
                  Ir mano meile patikėjus
                  Paliko šį įstabų  pasaulį
                  Pamačius kad aš myliu dvi
                  O reikėjo mylėt tik vieną
                  Kurią Leo ją ar kitą

DAILININKAS LEO:
                  Džakondos žavesio apkerėtas
                  Aš pasirinkau kitą o ne ją
                  Kaip ir Tu likimo drauge
                  Mes mylim tiek daug
                  O gal iš vis nežinom
                  Kas ta meilė

          Girdisi žingsniai. Įeina poetas Vilis ir muzikas Homletas.

DAILININKAS LEO:
                  O kažkas aplankė niūrų narvą mūsų
                  Poete
                  O ir jūs mielasis Homlete
                  Gal norit išgert vyno
                  (atsisuka į maestro)
                    Kuo mes baigėm maestro
                    Ai
                  Kas ta meilė
                  Ei poete gal jūs nušviesit
                  Apgirtusius pusrutulius mūsų

POETAS VILIS:
                  Jos nėra
                  O gal ji saulė

MAESTRO:
                  Kažkas kalbėjo
                  Bet ką Leo
                  Ar aš negirdėjau žodžių,, Į VIENUOLYNĄ ’’
                O ar čia ne vienuolynas
                Žvakės
                Vienuoliai
                Primadona šypsosi šaltai
                Eliza angelo šešėliu vaikšto prisidengus
                Bet ar čia pragaras ar dangus
                Kur vynas
                Vyno mielas Leo

POETAS VILIS:
                Ir aš norėčiau to svaigaus nektaro
                Kurio dėka eilių galia nemirtinga
                Many svaigia ugnim rusena
                Pasakykit maestro ar jūs senas
                Ar tik apsimetat tokiu

MAESTRO:
                Ar galima atsakyti jūsų žodžiais

POETAS VILIS:
                Galima tik žiūrint
                Ką jie pasakys

MAESTRO:,, Meluoja veidrodis, kad aš jau senas.
                Manoji meilė žydi kaip gėlė,
                Kada, lig žilo plauko prigyvenus,
                Nuvys jinai, -ateis ir man eilė. ”

POETAS VILIS:
                Puiku maestro
                Jūs nubaidėt abejones savo jausmingumu
                Jūs mylit vis dar Elizą
                Ar ne ji dievaitė jūsų išrinktoji
                Tik gaila ji piemenaitė
                Nusiskandinusi ten pat
                Kur padovanojo meilę savo
                O kam
                Nežinia
                (nusišypso ironiškai)
                Maestro ar žinote Virgilija manoji
                Kaip ši Džakonda tapo tik drobe
                Atminty manojoj
                Jos nebėra
                Ir nežinia
                Kas įdavė jai durklą
                Džiuljeta mirė netekusi Romeo
                Apsvaigusio nuo poezijos nuodų
                Užmigo amžiams pametęs meilę
                Realią o ne pasakų ir svajų
                Virgilija tu mano mano
                O guli laukuos vieniša

MAESTRO:
                Nutilkit
                Jūsų verksmas temdo protą
                Poete gal jums vyno jau gana
                Kaip galima kliedėt tik apie meilę
                O nieko nieko nejaust
                Nejaust

DAILININKAS LEO:,, Aš dievinu akis! Tiktai gailiuos,
                      Kad širdį atvaizduot negali jos. ”
                      Džakonda
                      Kaip ji jums
                      Patinka
                      O gal per daug išbalus
                      Ji išsigando vargšė vyro
                      Kurį su manimi apgavo
                      Aš suprantu jos sielvartą
                      Todėl juodai ji apsirengus
                      Jau pasirengus stot į vienuolyną
                      O gal stot prieš pragaro vartus
                      O Homlete kaip ten vienuolyne
                      Ar vyno duoda

MUZIKAS HOMLETAS:
                      Taip ir daug
                      Tik deja ne vynu vien gyvenam

POETAS VILIS:
                      Homlete nutilkit
                      Ar negirdit skamba varpai
                      Jie lydi Ofeliją
                      Oi ne Virgiliją
                      Bet ne ne Virgiliją
                      O Džiuljetą
                      Oi ne Virgiliją
                      Mano brangiąją
                    Aš ją išdaviau tiek kartų
                    O ji mane mylėjo net ir tokį žiaurų
                    Jai durklą įdavė kažkas
                    Bet kas gi kaltas
                    Likimas Hamletas ar meilė

DAILININKAS LEO:
                    Džakonda paraudo
                    Ji šypsosi daug šilčiau
                    Kai rytas aušta ir tamsa sklaidos
                    Ji bijo tamsos
                    Ji gėdijas nuogumo savo
                    O aš ją taip mylėjau
                    O Džakonda
                    Baigės dar viena naktis su tavimi
                    Jau aušta

MAESTRO:
                    Tai ne aušra
                    O tik maža viltis
                    Kad kuo greičiau ateitų rytas
                    Vyno Leo
                    Ar tu tapai toks užmaršus
                    Kad pamiršai įpilti to svaigaus nektaro

POETAS VILIS:
                    (tyliai sau) Virgilija…
                    Spalvingas drugy
                    Sudegęs nuo meilės žaismo
                    Sustingusį sušildanti šviesa
                    Tačiau manęs gyvenimas jau nebešildo

          Skamba varpai. Tamsa.

ANTRAS VEIKSMAS
   
Matosi siluetas tamsoje prie lango. Sėdi ir dainuoja.

VIRGILIJA:
                      (dainuoja)
                      Ar girdi lakštingalėlę
                      Sveikinančią mus
                      Ji supranta sielos gėlą
                      Ir širdies jausmus
                      Ir kiekvieno jauną kraują
                      Degina ugnia
                      Degina ugnia
                      Paklausyk kaip ji maldauja
                      Rauda už tave
                      Rauda už tave

    Lieka centre tik poetas Vilis ir Virgilijos dvasia. Kiti nebyliai suakmenėję. Virgilija vis dainuoja, poetas kalba.

POETAS VILIS:
                      Girdžiu regiu tave
                      O noris taip paliesti
                      Tačiau esi tu tik dvasia
                      Neaprėpsiu tavo meilės
                      Kartą apgavęs nekenčiu savęs
                      Bet prabilk mieloji mano
                      Tik ne šia daina
                      Per daug ji jau gelia
                      Per daug plaka ji

          Virgilija kartoja dainą. Virgilija dainuoja, poetas Vilis kalba.

POETAS VILIS:
                    Šešėliu nakties prisidengus
                    Klajosi tu viena viena
                    Per amžius buvai ir būsi
                    Kaip lapas nuplėštas nuo obels
                    Nesupratau kas ta meilė
                    Kartojau vardus kitų
                    Nesupratau kad skauda tau
                    Kai jauties vieniša mano glėby
                    (atsiklaupia)
                    Kas tau įdavė durklą
                    Mieloji mano
                    Kas kaltas dėl tavos mirties
                    Ar Hamletas
                    Ar laimė
                    Ar meilė ir vienatvė tuo pačiu
                    Aš gyvenau
                    O reikėjo egzistuoti

    Poetas Vilis nulenkia galvą. Virgilija dainuoja. Sustingsta poetas Vilis. Maestro prie fortepijono, dainuoja ir groja aistringai.

MAESTRO:
                Tegul širdį tau užvaldo
                Ilgesio gėla
                Išklausyki mano maldą
                O miela mana
                O miela mana
                Miela mano

    Maestro kartoja tą patį.

ELIZA:
                Skaisti saulužė žėri
                Jau sklaidosi tamsa
                Gūdžiuos tamsos šešėliuose
                Paklydau be tavęs
                Priglaudęs prie savęs tylėjai
                Skaičiavai žvaigždes
                Kai paklausiau ar vesi
                Atsistojai ir nuėjai per lankas
                Ar tu mane mylėjai

  Maestro negirdi, kartoja dainą.

ELIZA:
                Tu klastingas pasalūne
                Įbrukęs man netikrą meilę
                Paklydusi tarp lankų
              Sugaut nesugebėjau laimės
              Pasinėriau į melsvas bangas
              Pasaulio nejaučiau po kojų
              Ar tu mane mylėjai

    Išnyksta Elizos dvasia. Maestro nustoja groti ir dainuot.

MAESTRO:
              Mano ilgesys giliai įaugo
              Nebegaliu tikėt niekuo
              Nes kartą pats apgavau
              Todėl bijau būt apgautu
              Likimas baudžia už jausmus
              Kuriuos juokais nuleidau
              Likimas baudžia už žodžius
              Kurių ištarti neįstengiau
              Gal man reikėjo rinktis ją
              Elizą mano piemenaitę
              O ne ją
              (puola ant kelių)
              Kurios taip pat netenku
              Ir taip bijau prarasti meilę
              Be meilės tapsiu senu
              O kam gyventi seniui

          Suakmenėja maestro. Eliza pakartoja Virgilijos dainą. Išnyra Džakondos šešėlis ir dailininkas Leo, sėdintis ir stebintis Džakondos paveikslą.

DŽAKONDA:
              Atleisk man vyre
              Oi nepyk
              Kad santuokos patalą sutepus
              Bandžiau dar viską ištaisyti
              O nemačiau kad jau galas
              Iškentus patyčias tavas
              Išgėriau taurę vyno
              Svaigiu miegu užmigau
              Ir šiandien vėl pakilau
              Iš patalo bet jau ne tau
              O jam mielajam Leo
              Kurs tapo mane
              Ir naktimis neleidžia man liūdėti
              Štai jis ir vėl tapo su ugnia
              Su įsiūčiu ir meile jai
              Kuri jį šiandien valdo
              Dėkinga tau mieloji konkurente
              Tavo dėka aš liksiu amžina

DAILNINKAS LEO:
            (negirdėjo Džakondos balso)
            Tavo akių šviesoj
              Lyg šuliny matau jausmus
              Giliai širdy užslėptus
              Matau kad tau sunku
              Pakelti žvilgsnį mano
              Nors tu drobė bet aš jaučiu
              Kažką tavo akys sako
              Aš paminiau tyrus jausmus
              Man tavo meilės nepakako
              Atleisk niekingas aš buvau
              Niekingu būsiu iki galo
              Atleisk Džakonda aš išdaviau
              Tave pamiršęs priesaikas
              Kurias daviau tau ant tavo kapo
              Atleisk man rodės myliu tik tave
              O pasirodo ją stipriau mylėjau
              Dėl jos tave išdaviau
              Ir pasmerkiau tave amžinai kentėti
              Ji neprieinama
              Ji tolima
              Ji maištauja
              Ji verkia
              Ji myli
              Ji ne tu
              Ji nepasiekiama
              Todėl aš ją kaskart
              Labiau myliu
              Oi mieloji aš tavęs nevertas

DŽAKONDA:
            (dainuoja)
            Ar girdi lakštingalėlę sveikinančią mus
            Ji supranta sielos gėlą ir širdies jausmus
            Ir kiekvieno jauną kraują degina ugnia
            Degina ugnia
            Paklausyk kaip ji maldauja
            Rauda už mane
            Rauda už mane

    Suakmenėja dailininkas Leo. Iškyla muziko Homleto veidas tamsoje.

MUZIKAS HOMLETAS:
            Aš keičiu kaukes
            Tai poetas
            Tai kompozitorius
            Tai dailę bandau suprast
            Tačiau esu niekingas sutvėrimas
            Nes nieko nemyliu
            Štai menininkai apsvaigę
            Nuo meilės ir nuo vyno
            Neatskiria sapnas tai ar realybė
            Jie kalbasi su jomis
            O jų nėra
            Jie mato širdimi
            O aš nieko neregiu
            Aš nematau jų
            Tik žinau jos čia šalia
              Aš neturiu širdies
              Netikiu aš meile
              Jie apsvaigę nuo minties
              Kad myli o aš tylėt priverstas
              Arba juoktis
              Juoktis
              Juoktis
              Iš jų niekingų žmogelių
              Ant kurių pasaulis meilė stovi
              Aš esu bejėgis
              Bandau būt Hamletu be kardo
              Bet be kardo pasaulio nepažįstu aš

    Dainuoja Virgilija, Džakonda, Eliza. Laikrodis išmuša vidurnaktį.

MUZIKAS HOMLETAS:
              Kvailiai gal laikas valgyti
              Negalime mes gyvent tik meile ir vynu
              Ar ne poete juk nebus eilių
              Jei mirsit jūs badu
              O jūs Leo nepakelsit teptuko
              O kas pabaigs Džakondą tapyt
              O jūs maestro išbalęs
              Neteksit ir akių šviesos
              Jei kūno nepamaitinsit savo
              Nors menkas darbas yra ėst
              Bet žmonės valgo
              Todėl pateisiname juos net ir už
              Žvėriškus darbus
              O gal jūs kvailiai paprašysit
              Savo deivių peno
              Prašau draugai eime prie stalo
              Jau bulvės aušta
              Jau dvylikta valanda

      Visi susėda prie didelio stalo, prie kurio stovi šešios  kėdės neužimtos. Tamsa, dega po žvakę abiejuose stalo galuose.

DAILININKAS LEO:
              (atsisukęs į vieną laisvą kėdę iš kairės)
              Džakonda šiandien jūs nuostabiai atrodot
              Jums tamsūs rūbai dera prie akių
              O tamsios akys apgaulingos
              Jos suvilioja ir sudaužo
              Begales širdžių

DŽAKONDA:
              (girdim balsą)
              Dėkui mielas Leo
              Jūs gražus kaip visad
              (ironiškai)
              Tik per daug išbalus jūsų palydovė

DAILININKAS LEO:
              (persigandęs atsigręžia į dešinę)
                Jūs matot ją
              Kaip ji atrodo
                Ar gražesnė ji už jus
                Aš jos neregiu
                Kaip gaila

DŽAKONDA:
                (ironiškai)
                Štai ji nukaito tarsi purpuras
                Matosi nekaltą vaidina
                Mačiau ją vakar gašlią
                Kai siūlė nuogą mane tapyt
                Jūs atsisakėt
                Dėkui Dievui
                Jūs norėjot tapyt mane
                Kaip karalienę purpurinę
                Jūs pažadėjot manęs nekelt į deives
                Todėl nutapėt juodai
                Aš įžeista
                Bet džiaugiuos kad ne nuoga
                Jau geriau būt vienuole
                Negu karaliene su purpurine suknele
                Kurią dabar ji dėvi
                  Leo ji sena
                  Ji žila
                  Ji raukšlėta bet tu ją myli
                  Labiau už mane
                  Bet už ką
                  Už ką tu ją dievini taip
                  Juk ji ragana
                  Neleidžianti tau atsikvėpti
                  Ji ragana nemokanti mylėti
                  O verčianti kentėti ir kentėti
                  Aš negaliu pietaut su ja
                  Atleisk aš išeinu
                  Nėra jau apetito

        Nutyla Džakondos balsas.

DAILININKAS LEO:
                  (šokteli nuo stalo kairės pusės link)
                  Palauk
                  Palauk
                  Džakonda ar ji gražesnė už tave
                  Palauk
                  Kur ji
                  (dairosi, paima bulvę neskųstą)
                  Draugai kokia forma
                  Apvali kaip žemė
                  Šalta kaip moteris
                  O visgi mes ja gyvenam

      Atsisėda, nulenkia galvą. Maestro atsisuka į kairėje stovinčią laisvą kėdę.
                                   
MAESTRO:
                Eliza gal jūs norit vyno
                Mieloji jūs šiandien per daug
                Per daug nu kaip ten sakoma
                Per daug
                Ai išbalusi
                Jums bloga mylimoji

ELIZA:
                (balsas iš kairės)
                Mielasis ar pamiršot
                Aš nėščia
                Aš laukiuos kūdikio

MAESTRO:
                Negali būt
                Aš nenoriu kurčio sūnaus
                Kuris negirdėtų tėvo žodžių
                Ne nenoriu

ELIZA:
                Bet jis jūsų
                Jūsų
                Ar tai nieko nereiškia

MAESTRO:
                (atsisuka į dešinėje stovinčią laisvą kėdę)
                Mano mieloji išprotėjo
                               


                Ar girdi brangioji drauge

ELIZA:
                Tu su ja kalbi
                O niekingas pasalūne
                Paminęs mano meilę
                Aš dėl tavęs gyvybę paaukojau savo
                O tu vis myli ją
                Tą seną žilą raukšlėtą
                Tu ją myli nes ji negali būt nėščia
                Nes tavojoje širdy sukrovė gūžtą
                Kur viską atėmusi iš tavęs
                Mane išstūmė
                Išvarė lauk
                Aš negaliu pietaut su ja
                Ji baido mane
                Man negera mielasis
                Oi kaip man negera
                O kada man buvo geriau

    Nutyla Elizos balsas.

MAESTRO:
                Palauk
                Palauk
                Atleisk jai
                Ji šiandien išgėrus per daug
                Atleisk
              Ji juokiasi iš manęs o ne iš tavęs
              Nes aš bailys
              O ne tu brangioji mano
              Eliza piemenaite mano
              Man reikia sūnaus
              Man reikia jo
              Aš noriu sukurt šeimą
              Jis bus ne toks kaip aš
              Bet jis bus mano
              Jis girdės muziką
              O ne tylą
              Brangioji tu negali manęs palikt
              Jau kartą palikus
              Aš dievinu tave ir ją
              Bet ji ne moteris
              O angelas
              Moters pavidale
              Ji ne tu
              Ji tik ta kuri mane gydo
              Ji ta kuri padės man būti nemirtingam
              Ji duoda man niekada nesibaigiančio
              Gyvybės eleksyro
              Tu reikalinga man kaip ir ji
              Aš noriu jūsų abiejų
              Ir kūdikio
              Aš myliu jį
              Eliza
              Palauk sugrįžk mieloji
                             


        Maestro nulenkia galvą ir verkia.

POETAS VILIS:,, Mes greitai vystam, bet tuo pat laiku
                  Be atvangos lyg augame iš naujo.
                  Mes vėl atgimstam bruožuose vaikų
                  Ir jaučiam verdantį jaunystės kraują. ”
                (juokiasi)

MAESTRO:
                  Ką tu kalbi poete
                  Garsiau aš negirdžiu
                  Aš baigiu išprotėt
                  Visur tik jas abi matau
                  Kurią pasirinkt
                  Renkuosi visą gyvenimą
                  O neišsirenku dar vis
                  Gal iš vis geriau nuleist rankas
                  Ir mirt

POETAS VILIS:
                  Prašau maestro imkit obuolį
                  Kuriame ir slypi mūsų nuodėmė
                  Mylėjom Dievą
                  Neatsispyrėm pagundai
                  Ir pamilom Ievą
                  Štai dėl ko kentėjo Adomas
                  Dėl to kenčiam ir mes jo vaikai
                             
      Duoda poetas Vilis bulvę maestrui.

MAESTRO:
                Nuo tavęs sukirmijęs obuoly
                Mes blaškomės pasaulyje
                Ieškome kažko garsuos
                Vaizduos
                Ir žodžiuose
                Ar ne taip poete

POETAS VILIS:
                Žinoma tik jo dėka
                Aš esu poetas
                O jūs maestro
                O jūs Leo tapote svaigiai
                Kad imu abejoti
                Kad tai drobė

DAILININKAS LEO:
                Norėčiau turėt kūdikį
                Nes tada jis būtų
                Tikroji mano drobė
                Kuriai spalvų nereiktų derint

    Muzikas vis dar valgo.

MAESTRO:
                (atsikanda bulvės)
                O visai gardu
                Toks jausmas lyg pirmą kartą
                Valgau bulvę
                Ji kas kart vis kita
                Ne tai jos vaisius o ne ji pati
                Aš valgau bulvės kūdikį
                O ji neverkia
                Kaip Eliza
                Mes ėdam o ji tyli

POETAS VILIS:
                Ne
                Mes mylim
                O meilė tai kitų ėdimas
                Mes suvalgom tiek daug bulvių
                O jų vis dar tiek daug
                Kiek jų žaliuoja laukuos
                Ar matei kokie jų žiedai
                Įvairiaspalviai
                O skonis juk tas pats
                Taip mylim mes jas kiekvienas savaip
                Bet mylėdami jas ėdam
                Su apetitu ar be jo
                Bet visgi ėdam
                Užsigeriam vandeniu
                O pamenu kaip baigiau sonetus,, Aistra įšildo vandenį, bet nieks
                  Juo atvėsinti meilės nepajėgs. ”
                                 
MUZIKAS HOMLETAS:
                  O poete galima pakartot
                  Jūsų soneto dalį
                  Jūs leidžiat
                  Aš žinau
                  Jūs mielas egoiste
                  Todėl aš deklamuoju tai
                  Kas šį kart man į galvą stringa
                  Gerai
                  Prašau,, Manoji meilė-karštligė besotė.
                  Jinai slaptais maitinasi nuodais,
                  Kurių išgeri nejučiom kadais
                  Ir nebegali jau nuo jų atstoti…”

      Nutyla. Bando atsiminti kaip toliau.

POETAS VILIS:
                  (tęsia toliau),, Mėgino mano protas gydyt ją,
                  Bet visos pastangos perniek nuėjo,
                  Nes ji supykdė savąjį globėją,
                  Kuris nuo jos nusigręžė, deja.
                  Nors gyvas dar esu, jaučiuosi žuvęs.
                  Galvoj man viskas sukasi ratu…
                  Kalbu kažką-ir pats nesuprantu,
                  Ką šneka mano padrikas liežuvis.
                  Žinau, juoda lyg pragaras esi,
                  Bet man atrodai tu žvaigždė šviesi. ”

VIRGILIJA:
                  Ačiū tau mielasis Vili
                  Kaip nuostabu kad laikai mane žvaigžde
                  Tikrai esu juoda
                  Nes dėl tavęs tapau tokia
                  Juk tu liepei duot meilę visiems
                  O nesaugot vienam
                  Tu turėjai tiek daug meilužių
                  Bet aš geriausia

POETAS VILIS:
                  Girdi mieloji Džiuljeta
                  (kalba atsisukęs į dešinę pusę, kur laisva kėdė)
                  Girdi ji mano kad ji man įkvėpė eiles
                  O aš jas skiriu jums
                  Kurios neregiu bet myliu
                  Kaip niekingas juokdarys
                  Pasmerktas amžinai kentėti
                  Aš jus myliu aistringai
                  Nes jūs visada šalia ir aš ramus
                  Kaip jums šis mūsų egzotiškas patiekalas

      Duoda į tamsą bulvę.

VIRGILIJA:
                  Ji žyla
                Jos dantys byra
                Ji juokiasi iš manęs
                Bet aš bejėgė
                Ji amžina
                O aš tik laikina plaštakė
                Aš linksminau visus
                Bet tik ne save
                Ir nieks nepasiūlė man bulvės
                Niekas
                Niekas
                Niekas
                Visiems buvau pigus žaisliukas
                Nieks nekartojo kad myli
                Tik tu Vili
                Bet ir tai tik dvi naktis
                Matau vien kūno nepakanka
                Reikia širdies
                O aš jos neturiu

    Muzikas Homletas pakyla.

MUZIKAS HOMLETAS:
                Tu neturi širdies
                Ir aš taip pat
                Eime kartu
                Eime kartu
                Man čia ne vieta
                Kur kliedi apie jausmus
                Kurių aš neturiu

VIRGILIJA:
                  Eime
                  Eime
                  Eime kartu
                  Tik pirma išgerk šią taurę nuodų
                  Aš juk dvasia
                  O tu kūnas
                  Aš nebeėdu bulvių tų
                  O tau nuo jų jau koktu
                  Štai išgerk nuodų
                  Ir linksminsimės kartu amžinai
                  Kur dingsta meno ribos
                  Kvailos meilės kerai

MUZIKAS HOMLETAS:
                  O taip
                  Taip
                  Aš geriu nes pajutau
                  Ką reiškia žodis meilė
                  Vis dėlto aš ją turiu
                  Aš turiu širdį
                  Kuri jums Virgilija plaka
                  Aš nemyliu kitos
                  Aš myliu jus
                  Aš ne Vilis
                  Aš Romeo jūsų
                                 
      Išgeria taurę nuodų. Miršta. Niekas nepastebi mirties muziko. Girdisi Virgilijos ir muziko Homleto juokas.

EPILOGAS

MUZIKAS HOMLETAS:
                    (šaukia)
                  Aš myliu
                  Aš meile tikiu
                  Aš noriu būti jūsų vergas
                  Aš suprantu juos
                  Kurie labiau mylėjo ir myli jas
                  O ne žemiškąsias deives
                  Aš suprantu
                  Jie kenčia
                  Lengviau mylėt kūną
                  Negu tai kas neaprėpiama
                  Ką mato dvasios akys
                  O ne širdis
                  O aš turiu dar širdį
                  Ji nieko nemylėjo
                  Tik jus
                  Tik jus
                  Virgilija

      Lieka menininkai, besikalbantys su savo,, mylimosiom” prie stalo.