Žvaigždžių ieškotojai miršta prieš aušrą...

Kasdieniniai pedagogų siūlymai susikoncentruoti nepadėjo. Jis vis iš naujo rasdavo priežasčių praskydimui pateisinti.
Šiaip ar taip kvailu jo pavadinti negalėjai: pilnaties metu  vaikinas džiaudavo kojines balkone bei mėgaudavosi spanguolių uogiene, o didžiąją dienos dalį praleisdavo rinkdamas žoleles.
Jis buvo pripratęs prie smerkiančių praeivių žvilgsnių (nors dabar galvoju, jog jų tiesiog nepastebėdavo). Juokingiausia būdavo, kai vaikis tiesiog autobuse išsitraukdavo iš kišenių krūvą pavasarių ir imdavo juos balsiai skaičiuoti... Daug jų tada išbarstydavo visai be tikslo...
Neaišku, kodėl jis išvis dar laikėsi neišmestas iš universiteto. Galbūt dėl neapsakomai liūdnų akių?
O gal dėl retų (bet ilgų) nuoširdžių pokalbių su rektoriumi koridoriuje?..
Šaltais vakarais ar lietingomis naktimis jį dažnai galėjai išvysti tiesiog rymantį ant suolelio ir tyliai kažką niūniuojantį...
Visiems buvo aišku, jog herojus priklausomas nuo debesų. Beveik kiekvieną popietę (apie šeštą valandą) jis palypėdavo į šalia namų esančią liepą ir nebyliai laižydavo purią baltą debesų masę...
Tai tęsdavosi be galo ilgai... Todėl prie jo jau buvo pripratę laukiniai paukščiai...
Vieną dieną jis tiesiog gimė. Ir taip praturtino pasaulį...