Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







6. Pinčius kvočia

Pinčiaus uodega buvo kieta ir stipri, ir raganų valdovė dabar prie jos buvo tarsi pririšta. Kur ėjo velniukas, kad ir šlubčiodama, turėjo eiti ir ji. O jei bandydavo užsispirti ar priešintis, uodega apie kaklą tuoj susiverždavo ir raganai pradėdavo trūkti oro ir žaliuoti akys. Kiek pavedžiojęs ją po stiklainį, galiausiai Pinčius atsisėdo pasienyje ir prieš save pasodino raganų valdovę. Ji bandė gręžiotis, narstyti akis, kalenti praretėjusiais dantimis, bet Pinčius neleido jai beįsisiautėti paverždamas uodega kaklą ir ji greit suprasdavo, kad pritrūks oro ir nusiramindavo.
— Dabar, kai mes abu sužinojome, kuris yra stipresnis, — pradėjo Pinčius, — galime pradėti pasitarimą arba derybas... Tu turbūt supranti, kad aš tau esu palankus, nes laikydamas už kaklo neniekinu ir nedraskau tavęs, o pradedu rimtą pokalbį.
— Aš su tavim nesiderėsiu, — kvėkštelėjo ragana. — Jūs man visą gyvenimą sugriovėte ir aš su jumis niekada nesiderėsiu... Geriau mirsiu, bet nesiderėsiu...
— Neskubėk... Pyktis bėdoje — prastas patarėjas. Prisimink, kiek esi žmonių nuskriaudusi ir nukankinusi... Juk ne kartą buvai pas Liuciferį ir jis tau rodė kokias kančias patiria nusidėjusios sielos. Tau tenai jau yra paruoštas didžiulis nerūdijančio plieno katilas, kuriame turėsi virti ilgus amžius. Todėl sakau — gyvas būdamas mirti nesiskubink, tą padaryti visada suspėsi, geriau reikia galvoti, kaip ilgiau gyventi ir ten, kur tau skirta po mirties, kuo ilgiau nepakliūti...
Ragana, netikėjusi iš Pinčiaus išgirsti tokių reikšmingų žodžių, kostelėjo ir susimąstė.
— O lovliai ir aš juk tau nieko blogo nepadarėme, tik išlaisvino karaliūną ir jo žiauriai kankinamus vaikus. Jie tik sumažino tavo nuodėmes, už kurias numirus reikės atkentėti. Mes norėtume, kad visur žemėje būtų taika ir žmones gyvendami galėtų džiaugtis pasauliu. Aš nesuprantu, kodėl tu nenori taip gyventi...
— Man gerai taip, kaip gyvenu ir kaip gyvenau... Negaišk laiko, žodžiais mano gyvenimo ir manęs niekada neperkalbėsi ir nieko nepakeisi...
Tada Pinčius pradėjo aiškinti kitus dalykus:
— Tu mūsų tamsiajame rūsyje esi nuo visų žmonių ir viso pasaulio paslėpta ir visiška bejėgė. Gali pykti ir šokinėti kiek tik nori, bet nuo to niekas geriau nepasidarys. Tupėsi ir tupėsi apvaliame stiklo namelyje. Jeigu būsi pikta ir nepaklusni, mes stiklainio viršų užlydysime ir tave visiems amžiams užkasime giliausioje žemės duobėje, kad niekas niekada tavęs nerastų ir visi pasaulio vaikai apie raganas visiškai užmirštų...
Raganos veide per visą kvotą pirmą kartą Pinčius pamatė išgąstį: „Tik pamanyk, ką tie nevidonai sugalvojo — visiems laikams atsikratyti raganų... O kaip aš amžių amžiais nei gyva nei mirusi turėsiu vargti giliai žemėje ir amžinoje tamsoje... Tai būtų bjauriau nei pekloje. Ne, to aš negaliu sau leisti, reikia kaip nors su tais nevidonais tartis... “
Ir tada ragana prabilo kitais žodžiais:
— Tai ko jūs, nelabieji, iš manęs benorit, ką aš jums dar galėčiau paaiškinti? Išdraskėt mano namus, pagrobėt mano arklius ir dar į kalėjimą uždarėt...
— Va, dabar matau — prieš mano akis sėdi tikras partneris, su kuriuo galiu tartis. Mums reikia visai nedaug. Jeigu tu pasakysi, kur dabar gyvena tavo draugės, aš garantuoju tau visai neblogą gyvenimą. Surasime kur kas didesnį stiklainį, jį pastatysime ant lango šiltame kambaryje, pro kurį matysis gražus ežeras, didelis kiemas, žaliuojantys medžiai ir mėlynas debesėliais pasipuošęs dangus...
Raganai besiklausant tokių žodžių išdžiūvo burnoje seilės ir iškrito iš burnos ilgas liežuvis. Ji prisiminė savo urvą, žalią pievą ir eikliąją kumelaitę, ir kaip laisvai kvėpuodavo skrisdama ant šluotos, ir kaip toli matydavo... Oi, kaip sunku jai buvo gyventi rūsyje nieko nematant, oi kaip sunku...
— O ką jūs darysit mano draugėms, jei pasakysiu, kur jos yra?
— Nieko nedarysim. Kalbėsim, kaip su tavim kalbame, prašysim, kad niekam pasauly nedarytų nieko pikto, kad būtų geros ir malonios... Argi raganos negali pasikeisti ir dirbti tik gerus darbus?
— Kad jos kitaip negali, nes yra raganos. Jos turi daryti tai, kas prisakyta, kas užduota...
— Tai jau... — šyptelėjo Pinčius. — Piktadariams, kurie negali daryti gera, yra kalėjimai, o geri žmonės gyvena laisvi ir nelaimėje vieni kitiems padeda...
— Kad jau toks gudrus esi, tai kodėl tavo gerieji žmones pasidaro blogi ir pjauna vienas kitą, ir kartais yra daug didesni piktadariai už raganas?
— Gana, — nutraukė Pinčius, nebežinodamas kaip išsipainioti iš keblių raganos klausimų. — Tai ar pasakysi, kur slepiasi tavo draugės ir tada galėsi gyventi viską matydama, ar reikia mum nieko nelaukiant pradėti kasti giliąją duobę, kurioje visiems amžiams stiklinėj kamaroj tave ir palaidosim?
— Nekaskit. Pirma perkelkit mane į tą kambarį ir jei tikrai taip bus, kaip sakai, išduosiu paslaptį... Bet turėsit pasižadėti, kad mano draugėms nedarysit nieko pikto, nekankinsit jų...
— Čia tai tikra kalba. Rytoj pat mano pažadai bus įvykdyti ir tu gyvensi šviesoje...
Po to Pinčius ženklais parodė, kad į stiklainį įleistų siūlą ir kai įsikibo, draugai jį pakėlė į viršų. Kartu su juo, už kaklo apsukta uodegos, kilo ir ragana. Kai dangtelis atsidarė, išlindo Pinčius, o ragana paliko kyboti ant uodegos galiuko. Velniukas staigiai numetė raganą į stiklainį, ištraukė uodegą ir viršelis tuoj pat buvo uždarytas.
2005-06-28 18:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-06-28 22:51
nesąmonės Srautas
graži pasaka
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą