***

Tu – atspindžio projekcija.
Snaudžianti akių dugne
Išvirkščia tikrovė.

*

Sąžinės priekaištai
Švytinčių dienų atšvaitais kloja
Tavo begalinius bėgius
tiesumo laidus
išdavystės garantijas
liežuvio aštrumą
sielos polėkių tieses

Bėgiais tebeatsispindi
Žydinčio lietaus rauda
Varvanti plieniniais pakraščiais,
Garinanti tavo vasaras,
Kabinanti atsitiktinius grandinių žiedus,
Užgožianti bevertį žydėjimą

Nurinkdamas nuo bėgių
Kaskart sunkėjančius lašus
Išlukšteni iš jų brandos tuštybę –
Ja rieda traukiniai
Sulyginantys patirtį - tavo išdavikę
Su beverčiu žinojimu,
Blizginantys nuolat kintančias vertes,
Palieka tik kryptingą judesį.

Galiausiai rudeninę giesmę veja snaigės,
Maskuojančios tavuosius bėgius,
Kuriais tebespengia užsimiršimo giesmės,
O tavo pėdose apsigyvena
Šerkšnas - amžinybės brolis.

*

Esi nebe būtis – tik neritmingai
Judanti jos atspindžio projekcija.