Sašos ritualas prasidėdavo vakare ir trukdavo, tiesą sakant, vos porą sekundžių, bet tai buvo tikrų tikriausias ritualas, kurio neatlikęs jis turbūt nebūtų galėjęs užmigti.
- Pederastai jūs! Duris darykit! Ką, rankų neturit? Kurvos...
- Sūnau, nerėk, baik. Viskas gerai taigi... - pasigirsdavo duslus senutės motinos balsas.
- Tai, kad kurvos durų nedaro! Jobtvajmat, sakyk nesakęs, kasdien vis tas pats.
Ir burbėdamas grįždavo į butą.
Šiaip Saša nestokojo gerumo, tik turėjo šiokių tokių problemų su nervais. Girdėjau juos jam „ištampė“ kalėjime, kur jis praleido dešimtį metelių. Tiksliai nežinau už ką sėdo, bet aplinkiniai kalbėjo, kad už kontrabandą ir stiprų kūno sužalojimą. Na, bet kokiu atveju, manęs tos paskalos nedomino, nes aš žavėjausi Saša – tai jis man ištatuiravo ant krūtinės sopulingąją Dievo motiną. Pats irgi turėjo tatuiruočių, tanką ant kairės plaštakos, kūjį su pjautuvu ant dešinės mentės ir Lenino veidą ant krūtinės. Nežinau ar tai susiję su jo simpatija komunizmui, ar tiesiog tuo metu kalėjime buvo tokia mada. Žodžiu, jis dirbdavo nuo aštuonių iki keturių, motiną mušdavo tarp penkių ir pusės šešių, o likusį laiką iki devynių vakaro paskirdavo maistui ir televizoriui. Tai iš Sašos aš pirkau vinčesterį. Taip, jis buvo gerokai padėvėtas, bet aš gi neturėjau daug pinigų, ir tai džiaugiuos, kad pavyko sutaupyt nuo pinigų, kuriuos tėvai duodavo priešpiečiams mokykloje. Beje, dėl tos Dievo motinos, šiaip nesu religingas, tai daugiau dėl įvaizdžio.
Tada klasėje visus nupyliau tik iš nuobodulio, tikrai, mokytoja pezėjo siaubingas nesąmones, klasės draugai krapštė nosis, maigė telefonus ar žiūrėjo pro langus, viskas ką padariau – tai įvedžiau šiek tiek spalvų ir veiksmo, ar kaip ten sako, dinamikos. „Tu akimirkos žmogus“, Saša sakydavo. Ir po perkūnais, jis buvo teisus.
"motiną mušdavo tarp penkių ir pusės šešių"
"tai įvedžiau šiek tiek spalvų ir veiksmo, ar kaip ten sako, dinamikos" - vo jopšikmat kap ožved tas kūrinys, tep ėr nuorės vėsus išpyškintė, gaudyk petaka.
o dieve, is karto taisau klaida: man atrode, kad esu palikusi komentara it jazminu puokste po durims, o pasirodo, ne.
bandau sulaikyti ta is gerkles besiverzianti ir taip nuvalkiota "hahahha". zodziu, akimirkos zmogus ir ta eilute, kaip sakant, apie dinamika, yra turbo! vincesteris, prispieciai, sopulingoji motina- toks lyg ir nenustebines kurynelis, nes jis persunktas austejisko cinizmo ir ironijos, kuriam iki savo gilios senatves adoruosiu jaunus eriukus. ypac sitoj dainiu saly, kol tu krevetes triauskini su poseidonu, yra kaifas skaityti.
+ skubu taisyti padeti, nes skaitytojai nepagavus ir sykstus, tuoj tau pitaka ikalsiu. ne is solidarumo, is soliterio genijaus!