Ant parimusios moters blakstienų

Ant parimusios moters blakstienų,
pavargusi krinta rasa...

Aš vis dar pievoje, su džiaugsmo kupina
dvasia.

Aš mėlynas, kaip pilkas kelias iš pavasario
į žiemą,

Aš ilgas, kaip sutrauktas kaspinas ant storo,
kaip mėnulis, kreivo stiebo.

Kai mano žalios aklos akys žiūri į tavas akis,
tu jų raudonį tematai,

Nes leidžias saulė,
ir negyvėlis vėl lapkričio
pirmąja džiaugias.

O aš šalia prisėdęs jo pavasarių verkiu,
nes kelias pilkas,

Dulka, ir riedėdamas per jį vežimas
trankiu balsu

Skaičiuoja tokius pat pilkus
akmenukus.

Ir nematau savęs,
dar mėlyno, kaip pilko kelio,
tarp milijonų dulkančių kelių,

žinau tik, kad mane skaičiuoja,
matau tik,
kaip žuvėdros moja,
Ir piešia mėlynai pilkais sparnais
padangėje žvaigždes.

Iš rinkinio "Laimingojo slėnio lelijos" (2000)