Puri žemė, rupi žemė

Ir jis buvo nudobtas tuščioj krantinėj. Krito žemyn, riedėjo akmenimis, dingo vandeny. Ar buvo tos akys, žvelgusios į kraują ant jo marškinių? Kas bandė įžvelgti ką nors, primenančio pomidorų padažą? Nebuvo lagamino, likusio stovėti toje vietoje, arti kurios krito pelenai nuo jo cigaretės.
  Kas bunkeryje?
  X nenorėjo būti lakūnu, kad nereikėtų bijoti kristi į beribes jūras. Peleninė tą dieną palikdavo karštus apskritimus ant jo užrašų knygutės viršelių. Rašalas ir plunksnakotis – jis nupirko dėžutę rašalo. Toje parduotuvėje prieš kelis metus žmogus persipjovė gerklę. Bet jis nebuvo ramus tą dieną – vakar. Turėjo brangų lietpaltį – galėjo pliaupiant išeiti į gatvę ir apsimesti psichologinės dramos herojumi. Kodėl rūkė? Tai intelektualinis žaidimas, sakė jis. O ten buvo jūra, kurioj žuvo de Sentas. Kodėl nenorėjo vartoti narkotikus? Jam kėlė siaubą jo venos ir visa kraujotakos sistema. Kas išrado švirkštus? Todėl norėjo vartoti narkotikus!
  Akli kariai, mano likimo ponai, katė, o Dieve, katė, mano katė, pareigūne, mano katė medyje, ji medyje, pone! Pareigūnas kariasi šakomis, laimei, šakos nuo žemo, laimei, šakomis nuo seno, ir jis kariasi, ir katė, o Dieve, katė, mano katė medyje, pone! Jis pakelia katę, jis priglaudžia ją prie drobės, jis atsargiai leidžiasi žemyn, jis paduoda katę šeimininkei, ir, mano likimo ponai, o Dieve, katė, mano katė, jūs išgelbėjot mano katę, o Dieve, katę, mano katę, ačiū, pareigūne, ačiū, mano likimo pone, katė, mano katė, ačiū, pareigūne, ir jis leidžiasi, jis nušoka, jis nusišypso, jis nueina, jis – pareigūnas.
  Rytą nebuvo kiaušinienės. Pusryčiai buvo kava – X pirmą kartą po ilgos pertraukos gėrė kavą – ir skrebučiai su lydytu sūriu. Po pusryčių spintoj ieškojo seno tėvo lagamino. Buvo puikus lagaminas. Tokius psichologinių dramų herojai statydavo ant žemės, kai lietuje rūkydavo, kai vėjyje plaikstėsi lietpalčio atlapai.
  Kas bunkeryje?
  Žavėjosi pistoletais ir sudėtingom industrialinėm konstrukcijom. Pirmajame X užrašų knygutės puslapyje buvo Tomo Vulfo citata. “Žilagalvis angelas, ” – kimiu balsu tardavo jis, nugarą atsukęs tėvo nuotraukai ant sienos, nulenkęs galvą.
  Akli kariai, mano likimo ponai, aš išprievartauta, aš pastojau, aš atgailauju, pareigūne, sugaukit tuos niekšus, aš juos suplėšysiu į gabalus, pareigūne, aš pastojau, aš atgailauju, koks adresas? pareigūne, aš nežinau, ką daryti, pareigūne, sugaukit juos, vardas pavardė? pareigūne, aš negėriau, mano tėvas mane muša, mano motina gyvena pajūry, mano svajonė gyvena LA, pareigūne, mane išprievartavo, tuoj atvyksim, palaukit, pareigūne, man bloga, aš nežinau, ką daryti, man atrodo, aš pastojau, tuoj atvyksim, pareigūne, palaukit, pareigūne, alsavimas ir dūsavimas, pareigūne, alsavimas ir dūsavimas, deguonis ir anglies dioksidas, pareigūne, išprievartaukit mane, pareigūnas padeda ragelį, jis nesišypso, jis nusispjauna, jis paklausia Tonio, kur jo kava.
  Dieną X rašė laiškus, atsivertęs “Amerikiečių novelių” tomelį. Rašalas ir plunksnakotis – jis atkapstė senus pirmų antrų klasių sąsiuvinius. Norėjo gyventi kaime, nenorėjo turėti namo kaime. Jo pirštai nusitrynė, jis braukė pianino klavišais, nerišlūs garsai. X norėtų vadinti save kokiu nors žodžių junginiu su žodžiu “kalinys”, pageidautina, kad ta metafora būtų rasta viename elitinių praėjusio amžiaus poetų rinkinių, niūriu viršeliu, bet jis nevarto knygų. Hagsis ir Brumhogelnas, jis mėlynu rašikliu apvedė pranešimą laikraštyje apie jų pasirodymų tvarką šią savaitę.
  Akli kariai, mano likimo ponai!
  Kas bunkeryje?
  Vakare X apsivelka lietpaltį ir išeina pasivaikščioti. Portsigaru čiuožią pirštai. Jo galvoje neramu. “Pliaupiant lietui, ” - taria jis, kai pradeda lyti. Tuščia krantinė. Šioje jūroje žuvo de Sentas. Jis buvo lakūnas, X nenorėjo būti lakūnu. Nustojo lyti, ir jis buvo nudob... O!
  Kas bunkeryje?
  Akli kariai, mano likimo ponai, ko jūs laužiatės į mano duris, mano duris, kas jums reikalinga, imkite mano auksą, imkit mano karalystę, ko jūs laužiatės į mano duris, pareigūnai?
  Kas bunkeryje?
  Smūgis, pareigūnas išlaužia duris, pareigūnas įmeta dujinę granatą, skardus ir duslus garsas, pilka, pareigūnas apšviečia patalpą, pareigūnas žengia pirmyn, pareigūnai žengia pirmyn, tūkstančiai kūdikių trašką po batais, kiekvienas pareigūnas mato ir girdi juos:
  - Astma, astma!
  - Man astma!
  - Astma, astma, astma!
  Žingsniai! Akli kariai žygiuoja!
  Kas bunkeryje?
  Smūgis ir klyksmas, akli kariai, mano likimo ponai! Tuščia, nieko nėra! Kas tau – pareigūnas pareigūnui – kas tau, ramiai, viskas gerai.
  Kas bunkeryje?
  Ramiai, viskas gerai, viskas gerai...
  - O tu? Ką tu darai, kai tau būna šitaip?
  - Aš kartoju priesaiką, - jis žengia atgal, ten pilka ir judantys šviesos ruožai.
  “Mes nešame dangų, mes nešame kruviną dangų, mes nešame mirusį dangų, mes atnešam vakarą, ” – ima staigiai kartoti.
  Išvartyti stalčiai, drabužiai ir popieriai ant grindų, ir lagaminas.
  Jūra, pilna žmonių krantinė. Versija, versijos, pareigūne, pareigūne, radot, neradot, pareigūne. O kas, jei jis pats?.. Kaip nors, kur nors?.. Pareigūne?..
  - Linkėjimai de Sentui, - girdžiu gašliai kvatojant.
  Ir aš mačiau jų karstus.

  * * *

  Woody’s too moody
  And phony’s friend Tony
  My conscience went nonsense
  When daily was raining

  Too moody is Woody
  And Tony is phony
  My nonsense went conscience
  When raining was daily
  - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
  Vudi ztumudi
  Enfounis frentouni
  Makonšens vennonsens
  Vendeili vazreinin

  Tumudi izvudi
  Entouni izfouni
  Manonsens venkonšens
  Venreinin vazdeili


  - Du šaukštelius, prašau, - taria profesorius ir pats, labai paklusniai, supila į savo arbatą du šaukštelius cukraus. – Ačiū, - padėkoja.
  Išmaišo.
  - Klausykit, - taria jis pašnekovui. – “Supila į savo arbatą du šaukštelius cukraus”. Kaip tai turėtų atrodyti? Vieną šaukštelį supila... Sutrintą tokį, kad miltelių pavidalu būtų. Supila, nueina į virtuvę, atsineša antrą šaukštelį... Polietileniniam maišely, dar lipdukas galėtų būti: “Šaukštelis”. Vėl supila miltelius... Įdomus vaizdas.
  Profesorius staiga atsistoja, apeina apskritą staliuką, atsisėda ant kėdės priešingoje stalo pusėje.
  - O taip, - reikšmingai taria jis, išsitraukia iš švarko kišenės akinius, nosine valo jų stiklus. – Žinote, man netgi atrodo, kad taip ateity ir bus. O kalbant apie ateitį, mintyse iškyla Bredberio apsakymai. Taip ir matau: sėdi žmona prie stalo ir pila šaukštelius į savo ir vyro kavas. O vyras dar ne namie. Jis koks nors kosmonautas, skraido kur nors... Na, kokios ten profesijos būdavo pas Rėjų kitose planetose? – jis užsideda akinius. - Ir jis grįžta, atsisėda prie stalo, geria kavą, o žmona tyli. Ir jie sėdi, jų žvilgsniai kartas nuo karto susitinka... Ir tada žmona pradeda bemiegių naktų... bemiegėse naktyse išvargtą monologą, žinote, apie tai, kad ji trokšta jau kada nors grįžti į Žemę, kad jai iki gyvo kaulo įgriso pilstyti šaukštelius, žinote...
  Profesorius atsistoja, eidamas atgal į savo vietą, akinius vėl įsideda į kišenę.
  - Sudėtis, svoris netto, geriausias iki, gamintojas, platintojas. O taip, ateitis, - jis gurkšteli karšto gėrimo. – Aš, žinote, iki šiol negaliu atsistebėti šiuo reiškiniu. Va, mokykloje... Pirmos klasės, pradinė mokykla, žinote... Ten beveik visada klausia vaikų, visus susodina taip į eilę ir po vieną, visus iš eilės, klausia: “Vaikai, kuo jūs būsite užaugę? Kuo norėtumėt tapti užaugę? Kuo dirbsit? Tu, koks tavo vardas? Kuo būsi užaugęs?.. Kosmonautu?.. O taip, tai nuostabu! O tu?.. Vaistininku?.. Puikus pasirinkimas! ” O po to, po kelių metų, tiems vaikams mamos pasakoja, kokie jie šaunūs, kad lankė daugybę įvairių būrelių, žodžiu, kad galės įvairiai kaip uždarbiauti, kad niekad jau netaps valytojais ar paštininkais... Mane tokios kalbos vesdavo iš proto, - profesorius žvelgė į garsių muzikų portretus už stiklo ant knygų lentynų. – Žinote...
  Jis atsistoja, lėtai nužingsniuoja prie priešingos stalo pusės, atsisėda.
  - O taip, - valo akinių stiklus. – O taip. Mocartas mirė garsiu kompozitoriumi, Bethovenas irgi, o štai Dali – ekscentrišku tapytoju. Absurdas, manyčiau. Tai labai apibrėžia jų pasaulėžiūrą, veiklą... Tiesiog veiklą, – užsideda akinius. - Ar Dali visą gyvenimą sėdėjo ir tapė, ką? O kas vaikščiojo į parduotuvę ir mėtė akmenukus į dailios kaimynės langus? Tai absurdas, ponai!.. O rašytojai? Rašytojai bastosi ir užrašinėja viską... Manyčiau, tai nėra profesija – rašytojas. Rašytojas nieko neveikia ir zirzia, kad jį visi dėl to žemina ir vadina dykaduoniu. O vaikai, jiems įkala į galvas, kad tai yra bene garbingiausia veikla pasaulyje: bastytis po miestus ir kaimus, pievas ir klonius, ir rašyti, rašyti, rašyti. O kaip jums tokia veikla: apvertinėti pingvinus? Pingvinas žiūri į praskrendantį sraigtasparnį ar dar ką, ir apsiverčia. Ant nugaros nukrenta, suprantat, ir apsiversti atgal pats negali. Atlekia budėtojas, ar kas nors, ir apverčia. Štai, prašau, kaip jums tokia veikla?.. Mano sūnus amžinai zirzdavo dėl to, visą galvą išūžė, matai, patark, patark, pasikalbėkim apie tai! Ir dabar štai, jau kiek laiko praėjo... Amžiną jam atilsį...
  Profesorius nusiima akinius, apeina stalą, atsisėda ant kėdės priešais.
  - Jūsų sūnui kažkas atsitiko?
  Jis atsistoja, grįžta atgal, užsideda akinius. Žvelgia į stalą. Patraukęs pečiais, nutaisęs miną lyg jį klaustų apie teniso kamuoliuką, taria:
  - Kaip į vandenį, jau velniaižin, kiek laiko praėjo... – Jis atsikrenkščia. – O ateitis, o Ateitis!.. Ir vaikai žvelgia į ateitį, nežinodami, ką darys. O, kaip nuostabu, – atrodo jiems, - kaip nuostabu turėtų būti keliauti po pasaulį, stebėti žmones ir gyvūniją, ir taip toliau. O po to jie susirgs kraupulinga, Dievaži, kraupulinga liga, ir mirs, o tada jų mokiniai ir gerbėjai lakstys iš aikštės į aikštę, iš vienos televizijos į kitą, šaukdami ir spjaudydamiesi: “Jis genijus! Ak! Jis genijus! Genijus mirė! Liūdėkit ir atgailaukit prieš Dievą! Ak! Genijus mirė! ” Tada juos sugrūs į koncentracijos stovyklas ir jie metus kur nors krašte kas kokią nors duobę, kas sau, ir verks, matai, jie inteligentai, jokio darbo nemoką, o juos čia, matai, žemina taip ir anaip! Ir visada jie turi kokį dvasinį alibi ar šiaip argumentą... Velniai griebtų! Absurdiška visa tai, žinote... Bet būna tokių kur visą gyvenimą keičia darbus ir aprašinėja jų ypatybes, žinote. Štai čia jau kitas reikalas. Toks žmogus nėra rašytojas. Toks žmogus – rašytojas.
  Profesorius atsistoja, nusiima akinius, meta juos į grindis. Prieina prie sienos ir gal minutę, sukandęs dantis, daužo galvą į sieną. Vėliau jis lėtais žingsniais eina į kambario kraštą, atsigula ant odinės sofos ir, trumpai pasivartęs, užmerkia akis; apsirengęs brangiausią kostiumą.
  Užuolaidos užspęstos, kambary gan tamsu, arbata palikta neišgerta. Suglamžytas lapelis ant apskrito stalo: “<. . . > . . . . apygardos teismo . . . . metų . . . mėnesio . . . dienos nutarimu, . . . . Respublikos pilietį  X  laikyti mirusiu”.

  * * *

  Jie išeina. Jie išeina ir tyla ima skrosti stalus ir kėdes. Užuolaidas ir staltieses – supjausto ir surija. Žvakides ir pelenines – sudaužo ir išbarsto. Kai tik jie išeina...
  - Raustis šiukšlėse negėda, berniuk, - ir jie įeina, jie dviese, jie žingsniuoja scenos paviršiumi, šviesa nustelbia jų veidus, aplodismentų krušoje spindi jų kostiumai – jie įėjo! – Gėda, berniuk, būti dėl to laimingu...
  Ir maršas, fanfaros, klyksmai ir besaikis džiaugsmas!
  - Žmonės, žmonės! Žmonės, jeigu jau mes mėšle iki kaklo, gal nors susiimkim už rankų?..
  Ir klyksmai ir besaikis džiaugsmas! Šviesa į jų veidus, štai, štai, jie įėjo prieš kelias akimirkas! Ima groti greita, linksma muzikytė, po vieno pragrojimo žymiai aptyla.
  - Norėjau jūsų kažko paklausti, – pirštai klaidžioja pirmojo veidu, veido išraiška susirūpinusi. – Norėjau jūsų kažko paklausti...
  Antrasis pakelia antakius: “Gal... ”
  - Ne, į šitai jūs vistiek neatsakysite...
  Antrasis nusimina. Antrasis pakelia antakius: “Gal?.. ”
  - Ne, nuo šito jūs kenčiate taip pat, kaip ir aš, - pirmasis vis dar susirūpinęs raukosi.
  - Tada gal...
  - Ne, jūsų tai nedomina, kaip ir manęs...
  - Jūsų tiesa, - antrasis irgi susiraukia. – Gal?..
  - Na, čia jau manęs nepapildysit... Šiaip jau, ir šaltiniai tie patys...
  Jie žvelgia į scenos grindis.
  - Gal?..
  - Į šitai vistiek neatsakysite...
  - Jūsų tiesa, - antrasis dešinės rankos pirštais trina smakrą.
  Pirmasis trypčioja, pirmasis iš kairės-į dešinę, jis po sceną, per sceną.
  - Gal?.. – antrasis pats nutyla. – Čia jau nieko ir nepridursi...
  - Apie šitai jūs irgi nieko nežinosite...
  Jie žvelgia į grindis.
  - Gal?.. – antrasis prasikaltusiai šypsosi.
  - Na jau, - pirmasis nužvelgia antrąjį. – Šitai mes visi žinome...
  Jie žvelgia į savo batus.
  - Ir vis dėlto ačiū už pokalbį, - pirmasis palieka sceną.
  Trumpa pauzė, ir - muzika visu garsu, muzika ima virpėti visų žiūrovų kaukolėse. Aplodismentų ir juoko kruša.
  - Aš esu Hagsis, - pirmasis grįžta, jis mojuoja salei.
  - Aš – Brumhogelnas.
  Jiedu paspaudžia vienas kitam rankas.
  Pasirodymas tęsiasi pusantros valandos.
  Antrasis užsideda skrybelę:
  - Atsiprašau, sakykit, kaip man nuvažiuoti į centrą?
  - Labai paprastai.
  Baigta, abudu išeina į užkulisius. Atsikvepia, grįžta, nusilenkia publikai, išeina.
  “Kai tik jie išeina... ”
  Vėlyvas nakties metas, lauke šalta. Dviese, Hagsis ir Brumhogelnas, traukia gatve. Prieina trise, sutviska peilio ašmenys.
  - Už Iksą, - paniekinimas suskamba kimiame balse.
  Ir kraujas teka asfaltu.