Stiklinių akių žvilgsnis

Skubiai nusukau savo paraudusias akis, ir stengiausi pamiršti tą veriamą žvilgsnį.
- Žvilgsnį? - mintyse paklausiau pati savęs.
Juk nebebuvo žvilgsnio. Juk nebeplakė jos maža širdelė. Iš to veriančio, dažnai šilto žvilgsnio liko tik dvi stiklinės akys... Akys kurių nuostabos aš niekada jau nebegalėsiu laikyti žvilgsniu. Bet vis dar jaučiau kūne blėstančius prisiminimus. Tokius atrodytų keistus, tačiau man vienintelei artimus.
- Toks kailis, ar ne sesyt? - mintimis nuskardėjo Tomo balsas. Jis dar kartą tai pakartojo.
Neturėjau jėgų paskutinį kartą žvelgti į tas stiklines akis, tad apgraibomis ieškojau kur padėti apsunkusią galvą. Jei nebūčiau po pažastimi pajautusi brolio rankos turbūt būčiau pakritusi ant šalto grindinio.
- Kas tau ses? - paklausė jis manęs tačiau negalėjau ištarti nei žodžio. Prieš akis vis šmėžavo pabalusios Tinkos akys ir švelnus kailis.
- Šiknius, - išlemenau aš, bet Tomas to jau negirdėjo, paėjęs kiek į šalį jis gėrėjosi laimikiu.

Pabudusi stebėjau gamtą. Galvą vis dar skaudėjo, bet ne taip kaip vakar (tiesa sakant nežinojau nei kuri valanda, nei kuri diena). Liežuvis buvo stipriai prikepęs prie gomurio, ir tai gana stipriai komplikavo mano kalbėjimą.
Pasukau galvą ir pajaučiau stiprias brolio rankas po galva.
- Kur ji? - išlemenau aš.
Nemanau, kad Tomas išgirdo klausimą, galbūt iš vis nesiklausė.
- Viskas gerai, - atsakė, - miegok ses, tau reikia poilsio ir ramybės. Viskas susitvarkys.
- Kur ji? - pakartojau aš ir jaučiau, kad bet kurią minutę galiu atsijungti.
- Kas? - vaidino nustebusį, Tomas, - Ji? Nebesvarbu... Miegok. - tarė jis ramiu balsu. Jaučiau, kad ir jis buvo pavargęs.
Nebebuvo prasmės toliau galvoti. Jos nebebuvo. Ir tik užsimerkus vėl mačiau jos akis. Tik jau nebe stiklines. Tas pačias akis, kuriomis ji visada žvelgdavo. O ausyse girdėjau tokį švelnų jos lojimą.