Nakties nuotykis

Sustingusio laiko,
Kerų apsupta,
Stovėjo ant kranto
Žavinga panelė.
Apnuogintu protu,
Putlia krūtine,
Mėnulio naktinio
Šviesos apsupta.
Ir laukė, vis laukė
Atplaukiančio laivo,
Stebėjo it lapė
Tykanti grobio.
Tikėjo išvysianti tą,
Kurio troško ir tą,
Kuris ją aplankydavo naktį.

Ir vos tik prabilo
Naktinės pelėdos,
Pajuto ji žmogų,
Rankas, kurios vijos,
Plaukus pureno,
Ir meiliai šnopavo,
Į akis jai žiūrėjo,
Klausti norėjo.
Bet ne, jis tylėjo,
Ir godžiai stebėjo.
Lūpom ragavo
Mylėt ją norėjo.
Ir čia svirpliams čirpiant,
Jonvabaliams šviečiant,
Buvo jie dviese, tik dviese.. (užgimė meilė netrukus:)