Eilėraštis sau pačiai

Ant akmens atsisėdusi Julija verkia,
Vakarėja, manęs vis nėra.
Tuščias kiemas, neskaldytos malkos,
Mykia karvės ganykloje,
Šaukia volungė grįžti – greit lis.

Aš toli. Aš už kalno, už miško –
Vis saulelę palydžiu namo.
Vis kalbinu dobilą vesti ramunę –
Bus vestuvės, prasitęs šiltos dienos.
Taip gražiai nužydėjo rugiai.

Ant akmens atsisėdusi Julija verkia,
Lyja lietūs – manęs vis nėra.
Dykas stalas, vakarienė ataušus,
Šaltas patalas. Aš negera.
Aš toli, aš už vakaro pilko, už upių,
Neregėtoj stebuklų šaly
Mokaus rašto, senoviško, keisto,
Kasinėju šventyklą, ieškau lobių. Randu.
Aš, išėjus į dykumą, paklajosiu, sugrįšiu,
Dar parnešiu smiltelių karštų.
Pakentėki, palauki. Bus šventė,
Ant akmens kai sėdėsim kartu.

Ant akmens atsisėdusi Julija verkia.
Šimtas metų – manęs vis nėra.
Ieško žmonės. Neieško. Užmiršo.
Naują namą pastatė, aptvėrė
Aukštesne, ne iš medžio tvora.

Aš toli. Daug toliau, nei gyvenate, mąstot,
Negu mylit ir mirštat. Toli.
Susitiksime, Julija, kai, pavargus sėdėti,
Atsigulsi ant žemės rami.
Aš tada pasilenksiu, tave pabučiuosiu,
Ir nuskrisim abi baltame debesy.