Auksinė Žuvis

Sėdžiu ant medinio tiltelio ir kojų padais glostau vandenį. Gaivu. Šią dieną pavadinau Švaros diena - visų bibliotekų garbei. Nes ką tik eilinį kartą vėl pataikiau ten būtent tokią dieną. Gal tai ženklas apsišvarinti?
      Dangumi ramiai plaukioja balti debesys. Mano svajonių ir prisiminimų skalbiniai  švariai išskalbti plėvesuoja mažame minčių sodelyje ant neilgos virvės tarp dviejų rojaus obelų. Šviečia saulė. Ramu. Auksinė Žuvis plaukioja pačiu pačiu vandens paviršiumi. Vanduo tyras, atspindi baltučius kamuolinius  debesis, tad galima lengvai sumaišyti žemę su dangum. Švaros garbei. Na, tiek to, ir visų skalbėjų garbei... Tuoj prieš akis iškilo smailiabriaunė, šviežiai mamos krakmolyta tėčio marškinių apykaklė… Paskui senelės kiemas su keliomis ilgomis virvėmis baltų chalatų - tai dar iš tų laikų, kai ji dirbo miestelio parduotuvių skalbėja.
      Sėdžiu ant medinio tiltelio ir padais glostau vandenį. Nusišypsau žvelgdama į savo lakuotus kojų nagučius. Kaip tik vakar nulakavau juos švelnia arbatinių rožių spalva. Tai duoklė civilizacijai. Kartais, kai visiškai sulaukėju, pasiilgstu kažko dirbtino. Tada ir pasidarau pedikiūrą. Dabar sau labai patinku, nes esu tarsi Češyro katinas. Kaip ir jis švelniai po truputį nykstu ir galiausiai iš manęs lieka vien tik šypsena... ir… nagučiai…
      Taigi sėdžiu, šypsausi ir uodžiu orą. Oras kvepia švariais skalbiniais. Mėgstu tą  kvapą. Ypač tą, žieminį, peršalusių skalbinių aromatą, kai audinys sustingsta į ledą ir, rodos, padvelkia hiacintais. Senelė taip ir darydavo. Išnešdavo šlapius skalbinius į kiemą. Užšaldydavo. Paskui sušalusius įnešdavo vidun ir laikydavo tol, kol jie nenorom, netgi girgždėdami, tarsi alpdami, sulinks, suglebs ir vėl pavirs skalbiniais, tinkamais džiaustyti ant virvės.
      Senelė sako, kad niekas nepakeis gryno šalto oro gaivos. Ledas yra geriau už uždarą džiūvimą. Ir tikrai. Ledas yra geriau. Ir dabar, žvelgdama į debesis  pagalvoju, kad ir jie juk yra vandens lašelių ar ledo kristalų, virtusių baltu garu, sankaupa.
      Nuveju žiemiškas mintis. Koja brūkšteliu per vandenį platų lanką. Vanduo net zvimbteli ir suraibuliuoja bangelėmis. Auksinė Žuvis šasteli į šoną. Nenoriu jos gąsdinti, bet plaukimas yra ir mano slaptoji aistra.
      Tekantis vanduo gali nunešti vien jau žvilgsniu, tereikia susikoncentruoti į vieną tašką, o dar geriau ir į tam tikrą vandeninį garsą, ir tu jau plauki. Tai įmanoma pajusti net ir būnant toli nuo vandens. Net uždarose patalpose. Kartais savo kambaryje prie ausies prisidedu didžiulę sraigtinę kriauklę, kažkieno dar prieš man gimstant parvežtą iš Ramiojo vandenyno. Užsimerkiu ir klausausi, kaip ošia.
      Švaros diena. Jokio nerimo. Jokio vėjo. Jokio lietaus. Kol kas visas vanduo man po kojomis. Jis švelnus ir gaivinantis - kaip nektaras ar ambrosija.
      Mano jogos mokytojas tai pavadintų meditacija, nusišypsau.... Auksinė Žuvis panyra gilyn ir nuraibuliuoja pačiu pačiu dugnu.