Nebuvo nieko

Nebuvo nieko – Dievo nei pasaulio,
Buvau tik aš – beveidė lyg dvasia.
Buvau tik aš – kažkoks blyškus miražas,
Klajoklė dulkė, debesio pradžia.

Ant pirmo akmenio (sukūriau jį iš skausmo)
Padėjau spindulį – ir saulė jau gyva.
Pakilo miglos, ūkanos išsklido,
Taip prisikėlė iš miegų diena…

Platybių gelmės – tolumos slapčiausios -
jau viskas gyva. Upių tik nėra.
Sukūriau dykumą, ir upė atsirado –
pirmoji meilė ir pirma auka.

Tekėt reikėjo Saulei, Upei, Laikui,
tekėt reikėjo minčiai neramiai.
Sukūriau paslaptį, ir žodis atsirado,
pirmoji išmintis – dangaus knyga.

Kol kūriau dangų, kol mintis sutvėriau,
atėjo žemė žemišku keliu.
Nuo tos dienos aš nieko nebemoku,
nuo tos dienos aš nieko neturiu…