Diena Prieš Pasaulio Pabaigą <1 ir 2 skyrius>

Pirmas skyrius



Po vidurdienio, kai chaosas kaip reikiant įsisiūbavo, ant vieno iš aukščiausių miesto pastatų būriavosi šiek tiek įtartinai atrodantys žmonės.

„Nepamirškit, kad šoksim visi kartu sulig paskutiniu skaičiu. “

„Trys – du – vienas? “

„Teisingai, trys – du – vienas ir tada pasileidžiam žemyn. “

Taip, tie kas matė tikrai paliūdytų - penkiasdešimt septyni žmonės šiandien nusprendė nušokti nuo stogo. Kažkodėl šiems žmonėms atrodė, kad neverta laukti, kol pasaulio pabaiga nutrauks jų gyvenimus. Jie vis dar tikėjo, kad yra savo gyvenimo šeimininkai. Tad ir nutarė patys nuspręsti, kada laikas mirti. Kažkas buvo pasiūlęs susikibti už rankų. Juk baisiai nejauku numirti vienam.

Tarp šių žmonių stovėjo ir vienas vis dar dirbęs pastato sargas. Jo pamaina prasidėjo prieš pusę valandos. Šiandien ryte sargas išgėrė du kavos puodelius ir suvalgė pusantro sumuštinio. Prieš uždarydamas savo trijų kambarių buto duris jis atsisveikino su žmona ir trylikos metų dukra, patikrino ar viską paėmė ir išėjo. Atvykęs į darbo vietą jis pamatė, kad visi bėga iš pastato. Bet sargas neapleido pareigos. Nuėjęs į budėjimo kambarį jis nieko nerado. Pastato kameros terodė kaip visi bėga lauk. Ir tik tada, dėl niekam nežinomos priežąsties, jis sugalvojo įjungti televizorių. Tai ką sargas pamatė, jo neįtikino. Iš kur gi gali žinoti, kad pasaulio pabaiga nėra tik piktas pokštas ir kad rytoj nebūsi atleistas iš pabėgimą iš darbo? Todėl jis užrakino budėjimo kambario duris, pasiėmė ginklą iš spintos ir pakėlęs telefono ragelį bandė prisikambinti vadovybei, kaip to ir reikalavo taisyklės. Tačiau niekas neatsiliepė. Sargas liko vienut vienutėlis šiame dideliame, galbūt net didžiausiame šio miesto pastate.

Taip jau išėjo, kad visai neužilgo nedidelė minia žmonių pasirinko būtent šį pastatą savo šuoliui nuo stogo. Iš pradžių sargas nesileido į kalbas su šiais žmonėmis, bet jie, matyt, surado tinkamus žodžius. Nors kaip neįtikėnitai tai jam pačiam atrodė, dabar sargas ramiai stovėjo ant pastato krašto vien tik su apatiniais. Sargas nenorėjo numirti su uniforma, kurią jis gražiai sulankstęs padėjo kiek atokiau nuo krašto. Tačiau ji plaikstėsi vėjyje kaip ir tvarkingai sušukuoti plaukai ant jo praplikusios ir mažai ką suprantančios galvos.

„Trys... “

Pasigirdo pirmas žodis. Visi nutilo. Kai kurie užsimerkė. Kažkas sau tyliai mąstė, o kažkas tiesiog laukė kito skaičiaus. Tačiau mažai kas tekreipė dėmesį į stiprų lietų ar į vaizdą matomą nuo šio pastato stogo. Čia būtų galima visą dieną dairytis aplinkui. Pavyzdžiui apačioje, šalia esančio pastato kampe, buvo nedidelė kavinė, į kurią žmonės ateidavo pakalbėti apie einamus reikalus. Jos šeiminkas pats aptarnaudavo lankytojus. Vasarą kavinė veikdavo ilgai po vidurnakčio, o palikęs gerus arbatpinigius galėdavai ir toliau aptarinėti savo reikalus, kol darbuotojai tvarkydavo kavinę po uždarymo. Bet dabar ši miela nedidėlė kavinė liepsnojo atvira ugnimi pilant lietui. Ir išvis vos per kelias valandas visas šis miestas neatgrįžtamai pasikeitė. Kartu su miestu pasikeitė ir žmonės. Artėjo pasaulio pabaiga ir kiekvienas buvo likęs kas sau su savomis mintimis.

„Du... “

Tarp šių žmonių stovėjo ir mergina įsikibusi į nepažįstamo vaikino ranką. Įsikibus šiek tiek drąsiau. Šiandien pirmadienis ir ji turėjo nuveikti nemažai dalykų. Juk visad taip būna pirmadieniais. Atsibundi žinodamas, kad laukia visa savaitė. Bet kažkodėl pasimaišė po kojom pasaulio pabaiga. Taigi ji nebyliai apie kažką mąstė įsikibusi į to vaikino ranką ant pastato krašto. Nenuostabu, kad per visą šią sumaištį ji pamiršo paklausti jo vardo. Gal todėl paskutinią akimirką į galvą jai atėjo svarbi mintis.

„V i  e    n      a      s! ”

Lėtai nuskambėjo žodis ir sulig juo, kaip ir buvo sakyta, visi žengė pirmyn. Visi išskyrus mergina, kuri netyčia paleido vaikino ranką. Keista, bet tą pačią akimirką ji paklausė:

„O kuo tu vardu? “

Ji vis dar stovėjo ant pastato krašto, kol jis kiek nustebęs skriejo žemyn. Turbūt ne apie tai jis norėjo galvoti paskutines gyvenimo akimirkas, bet jau buvo vėlu kanors pakeisti. Vėlu buvo ir viską tinkamai apmąstyti. Šaligatvis buvo tik apie septynias sekundes skrydžio nuo tos vietos, kur ji buvo, o tai ne tiek ir daug laiko. Bet viena buvo aišku – ji taip ir nesužinos jo vardo.  Vaikiną kažkodėl užliejo netikėtas jausmas. Taip, šiandien vis vien būtų atėjusi pasaulio pabaiga, bet gal reikėjo dar šiek tiek pagyventi? Na ir kas, kad miestas paskendęs liepsnose ir kad vyksta dalykai, kurių negali paaiškinti. Tačiau tarp jų plytintis atstumas buvo neįveikiamas.

Šešėliai ant šaligatvio darėsi vis panašesni į savižudžių siluetus, o vėjas plaikstėsi jų plaukuose. Mergina nukreipė savo akis žemyn ir, tiesa sakant, tai ką ji pamatė buvo pats keisčiausias vaizdas jos gyvenime. Penkiasdešimt šeši žmonės skriejo žemyn. Duslus garsas pasigirdo po kelių akimirkų ir visa jų gyvybė įsismelkė į žemę kartu su lietumi. Pro siaurus šaligatvio plytelių plyšius, pro kanalizacijos dangčių įtrūkimus, jos neliko nei kiek. Visa ji subėgo gilyn, žemyn vamzdžiais ir iš jų dar giliau, kur niekas nieko neįžiūrėtų. Mergina staiga atšoko nuo krašto ir susirietė čia pat ant cementinio stogo. Ir kas gi galėjo pagalvoti, kad gali jaustis toks gyvas pajautęs šaltą cememtą po savimi. Labai keistą, bet pastato sargas pagalvojo tą patį atsitrenkęs į šaligatvį. Ir tai buvo paskutinis dalykas, kurį jis pajautė.

Neįprasta ta buvo paskutinė diena prieš pasaulio pabaigą. Kažkur dingo visi žmonių tikslai, viskas netikėtai neteko prasmės. Kažkodėl kažkas  išmetė žmones lauk kaip mažas spalvotas žuvytes iš didelio akvariumo. Kiekvienas duso įkvėpęs oro. Ir nežinia kodėl, pasaulis, kurį visi regėjo pradėjo greit keistis. Niekas nieko nebeturėjo ir nieko nebenorėjo. Dar vakar išėjęs į gatvę pamatytum, kaip vieni skuba į darbą. Kiti laukia prie perėjos. Kažkas skaito rytinį laikraštį, o nepažįstama moteris stotelėje laukia autobuso. Visi jie vedami kasdieninių tikslų klaidžiojo po pasaulį manydami, kad tai ką jie daro, turi prasmę. Bet jie tik žuvys akvariume – gyvena ir net nesuvokia, kad vieną dieną viskas gali pasikeisti.

Kas už šito akvariumo ribų? Niekas nežino. Niekas jiems nepasakė, nedavė jokio atsakymo, paliko vienus pačius viską išsiaiškinti. Ir tai visgi baisu. Žymiai jaukiau plaukioti savo akvariume ir galvoti, kad stalo lempa už stiklo, tai saulė. Tik kartais būna, kad ta lempa perdega.




Antras skyrius



Daug nustebusių veidų sėdėjo prieš televijos ekraną sužinoję, kad rytojus niekam neišauš. Kokią kitą dieną nemaža dalis jų vis dar sau kartotų, kad visa tai kažkokia nesamonė. Bet ne šiandien. Na ką padarysi, taip jau atsitiko, kad šiandien paskutinė diena prieš pasaulio pabaigą. Nenuostabu, kad niekas nespėjo padaryti dalykų, kurių visad taip troško. Niekas nespėjo tinkamai atsisveikinti su artimaisiais. Ir išvis, tiek dar daug visko liko nebaigto ir neapverkto, nepamiršto ir neprisiminto. Žmonės miršta kasdien ir nieko tokio, jei per žinias bus pranešta apie dar vieną gyvenimo pabaigą. Tačiau kodėl gi rytojus turi daugiau niekad niekad neišauti? Niekas to nežinojo ir nesuprato, bet buvo visiškai aišku, kad tai tiesa.

Nustebimas netrukus išsiliejo į masinę paniką, šauksmus ir ašaras. O aš tuo metu net neįtardamas, kas įvyko, pravėriau akis. Kartais būna atsibundi ir galvoji "o kur gi aš esu?! ". Kur be atsibustum, visur lubos baltos. Visur ta pačią kavą iš ryto duoda. Visur žmonės vienodai šypsosi. Tai kur aš esu šįkart? Su skausmu kakle pasuku galvą. Šimtai veidrodžio šipulių atspindi mano žvilgsnį. Ant grindų pilna kraujo. Lėtai atsitoju. Pažvelgiu į laikrodį. Jis sustojęs. Net neįsivaizduoju kiek laiko čia gulėjau. Galbūt penkias minutes, galbūt penkias valandas. Atsiremiu į kriauklę ir šaltu vandeniu nuplaunu kraują nuo veido. Esu atsibudęs dešimtyse skirtingų vietų. Užtat šiandien samonę atgavau čia. Pažvelgęs pro langą pamatyčiau didžiulius stiklinius pastatus. Gatvėje vaikščiotų mažyčiai žmonės. Bene paskutinius kelis mėnesius vaikštau šio miesto gatvėmis. Jei atsibusčiau kažkur kitur, tai jausmas vis vien būtų toks lyg atsibusčiau čia. Niekad nieko tiksliai nežinai. Nebent išskyrus tai, kad taip prabėga kelios pirmos sekundes kiekviena naują dieną. Bandai suprasti, kur atsibudai, gal išvis neatsibudai, ar kas kitas atsibudo vietoj tavęs.

Paimu nedidelę šukę gulinčią kriauklėje ir apžiūriu savo galvą. Ne, tai vis dar aš. Tik šis tas naujo – pakaušis sužeistas, bet žaizda nebekraujuoja. Užmerkiu akis, vis dar svaigsta galva.

Susikaupk. Kaip čia patekai? Tiesiog apsiramink ir pabandyk prisiminti. Veidrodžio šukės. Kriauklė. Baltos plytelės. Kraujas. Turbūt mano. Apsidairau. Tualetas. Tyla. Jokių balsų, jokio šurmulio.

Kodėl aš nieko negirdžiu?! Išbėgu pro duris. Koridorius tuščias. Visiškai tuščias. Nei vieno žmogaus. Šiandien ryte tas pats koridorius buvo pilnas žmonių. Vos prasivėrus lifto durims, teko brautis pro juos į priekį šiuo ilgu koridoriumi, tada į kairę ir pro darbovietės duris. Šimtai darbuotojų įeiną į šią patalpą kiekvieną rytą. Jie atsisėda, išsitraukia popierius, išgeria rytinės kavos ir lygiai po trisdešimties sekundžių pradeda dirbti. Kompiuterio vaizdai atsispindi jų blizgančiuose akiniuose. Spausdintuvai spausdina dokumetus. Laikrodis tiksi. Kai kurie tai vadina rytine netvarka. O man atrodo, kad visa tai daugiau nei tvarkinga. Bet dabar neliko nei ženklo to, ką regėjau kiekvieną rytą.

Lėtai palei siena einu savo darbastalio link. Tvirtai laikau aštrią veidrodžio šukę rankoje. Šoku pro duris į šalia esančią patalpą ir apsidairau. Tuščia. Tai čia, tai ten sudužęs  puodelis, išpilta kava.

Kava. Trečias puodelis. Šįryt šalia sėdėjęs klerkas niekaip negalėjo nustoti gerti, nors nuo darbo pradžios buvo praėję ne daugiau kaip trylika minučių. Kavos puodelis – modernaus gyvenimo pagrindas, tikra atrama gyvenimą bandantiems įsikibti pirštams. Tačiau tie pirštai paleido puodelį iš rankų, kuris sudužęs išpylė kavą ant grindų.

Įeinu į viršininko kabinetą. Kompiuteris vis dar įjungtas. Kas čia vyksta?! Šalia pusiau išgertas kavos puodelis. Apsidairau. Pusiau užtauktos žaliuzės. Kažkokie dokumentai išmėtyti ant stalo. Antspaudas, tušinukas. Neuždarytas stalčius.

Staiga suskamba ant stalo esantis telefonas. Aš stoviu ir nejudu lyg pirmą sykį bučiau išgirdęs telefono skambutį.

Prieš akis matau, kaip šiandien ryte kažkos klerkas numetė krūva popierių ant mano stalo. Matau kaip lapai lėtai pasklinda po mano stalą. Klerkas kažką rėkia. Negaliu suprasti. Sėdžiu, klausau, girždiu, bet negaliu suprasti, ką jis sako. Visi garsai duslūs. Vėl suskamba telefonas, bet klerkas rėkia. Ko jam reikia?! Jis sako, kad paraštės netinkamo dydžio. Turiu perspausdinti dokumentą. Kodėl jis rėkia?! Akimirkai užmerkiu akis. Atmerkiu. Klerkas kalba normaliu balsu, tačiau vis dar jaučiu jo įniršį. Savo darbą dirbu neatsakingai, bent tai supratau iš to, ką jis pasakė. Suskamba telefonas. Aš tyliu. Po stalu sugniaužtas kumšnis. Rankų raumenys įtempti. Galėčiau dabar pat suknežinti jo galvą. Bet tyliu. Jis priima tai kaip sutikimo ženklą ir triumfuodamas nueina į šalį. Tik ką jis laimėjo didelį mūšį, jis įrodė, kad yra tik viena tiesa ir paraštės turi būti nustatyto dydžio. Šiandien jis užmigs patenkintas savimi. O aš vis dar nesupratu, kodėl tikrovė aplink mane kartais pasidaro tokia keista. Visi jie atrodo kaip žmonės. Jie turi veidus, jie kalba, bet atrodo, kad beveik nieko nesuprantu, ką jie sako. Jaučiuosiu lyg būčiau papuolęs į narvą pilną pasiutusių gyvūlių.

Darsyk suskamba telefonas. Atsisuku jo link. Netikėtai atsigaunu ir viskas vėl atvirsta į tikrovę. Pasaulis vėl sukasi kaip pašėlęs. Telefonas vis nenutyla. Nieko nelaukęs pakeliu ragelį ir pridedu prie ausies.

Pasigirsta duslus juokas. Patylėjęs neryžtingai praveriu burną.

„Alio? “

Juokas pamažu nutyla ir pasigirsta žodžiai.

„Mes, kaip ir tu mes esam ne daugiau nei visos šios rutinos dalis. Bet plačiai atmerkę savo akis. Mus pažadino ir mes daugiau niekad neužmigsim. Mes tau padėsime. Mes matom tave gatvėje kiekvieną dieną, mes kvėpuojam tavo oru, mes atnešam tavo paštą,  mes sulaikom lifto duris, kai tu vos spėji į jį įlipti, mes vairuojam greitąją, kai su tavimi kas nusitinka, mes saugom tave, kol tu esi nusisukęs. Mes laukinės beždžionės, kurias kažkas išleido į pasaulį, kuriame visi miega. Mes rėksim tol, kol visi pabus. Šiandien atėjo tavo eilė. “

Balsas pradingsta. Pasigirsta telefono signalas. Reikia iš čia dingti. Apsisukęs nubėgu lifto link. Reikia kuo greičiau iš čia dingti. Pečiu atsitrenkiu į duris, aš visai čia pat lifto. Nevingai spaudžiu mygtuką. Liftas lėtai kyla. Šešioliktas aukštas. Aštuoniolikas. Palaukiu dar šiek tiek. Dvidešimt antras. Dvidešimt trečias. Liftas prasiveria.