Pasaka – 5

5. Pinčius veikia

Pagaliau senelio sodybos gyventojai viską apgalvojo ir pasiruošė visokiems netikėtumams.
Pirmiausia visi nutarė susiimti su Kaulo boba. Pinčius į stiklainį, kuriame ji buvo, turėjo patekti sumažintas, bet du kartus didesnis už raganą. Jį nutarta įleisti naktį, tyliai, kai ragana kietai miegos.
Prieš tai, su švirkšto adata pradūrus dangtelį, į stiklainį bus įleistos migdomosios dujos.
Prasidėjus raganos apklausai, visi namo gyventojai susirinks prie stiklainio ir stebės, kas darysis, ir jei Pinčiui iškiltų didelis pavojus, Juodis bus pasiruošęs ir lįs į stiklainį jam padėti.
— Nesijaudinkit, jokios pagalbos man nereikės, — tvirtai pasakė Pinčius. — Nors ji labai įpykusi ir gudri, bet velnio nugalėti jai vis tiek nepasiseks. Aš stiklainyje nesitikiu lengvos pergalės, bet galvoju, kol nelaimėsiu, tol iš stiklainio neišlįsiu. Man labiau rūpi, kokiu būdu ją suriesti ir greičiau išgauti paslaptį apie raganas.
— Prisimink, — vėl patarinėjo Pinčiui senelis, — tau leidžiame naudoti visas pragaro gudrybes. Taip pat žinok, kartais gerumu galima padaryti kur kas daugiau, nei piktumu...
— Žinau, bet tai atsitiks ne iš karto. Pradžioj, man atrodo, teks su ja vyriškai susiremti... O jos kietos kaulėtos rankos yra stiprios ir skaudžios...
Ir štai, jie visi jau susirinkę tamsiame namo rūsyje, ragana, atmetusi kojas ir rankas, saldžiai miega, Mantas tyliai prakelia stiklainio viršelį ir ant siūlo nuleidžia į jį sumažintą Pinčių. Pinčius tuoj atsisėda stiklainio pakrašty prieš raganų valdovės akis, atstato savo nedidelius ragiukus ir susikaupęs pasiruošia atremti pabudusios raganos pirmąjį išpuolį...
Tada Pinčius savo kanopa kelis kartus sudavė per raganos kanopą. Ta nenoriai sujudėjo, bet perkėlusi akis ir išvydusi kambary lovlius tuoj pašoko į kojas. Ir tik po to pastebėjo, kad stiklainyje šalia jos sėdi Pinčius. Sužaibavo akimis, sudūmino liepsnomis ištryškusia burna, sukaukė kaip prie urvo versdama akmenis. Garsas buvo toks stiprus, kad Pinčius pasijuto lyg per galvą su kuoka gavęs, o stiklainis sudrebėjo ir vos neskilo per pusę. Dar amo neatgavęs Pinčius pamatė, kaip ragana vienu šuoliu atsidūrė prie jo ir paleidusi iš gerklės ugnį dantimis tvirtai įsikibo į jo tarpunosį. Nors jos dantys jau buvo išklibę ir aptrupėję, bet Pinčius nuo įkandimo pajuto tokį skausmą, tarsi Liuciferis jį pliektų su perkaitintu bizūnu. Lovliai pamatė, kad Pinčiaus plaukai beregint nusvilo ir iš po jų pasirodė ryškūs ir smailūs ragai. Tada jis instinktyviai, kol dar neišdegino akių užsimerkė, sučiupo raganą per pilvą, atplėšė nuo savęs ir visa jėga trenkė į stiklainio dugną. Lovliai pamatė, kad Pinčiaus nosis yra giliai perkąsta ir iš žaizdos sunkiasi ir laša ant stiklainio dugno kraujas.
— Tai bjaurybė, kaip sužalojo Pinčių, — atsiduso saldžią seilę rydamas Mantas.
— Matyt ši kova Kaulo bobai yra žūtbūtinė, nes ji nebeturi ko prarasti, —pastebėjo senelis.
Tuo tarpu ragana atsikvošėjo ir pilną stiklainį prileido dūmų. Pinčius nieko nebematė, bet pradėjo lakstyti ir šokinėti, kad ragana jo negalėtų užklupti iš netyčių. Ragana irgi davėsi po stiklainį, ir vis taikėsi įsikibti į Pinčių, bet niekaip negalėjo. Kai dūmai kiek prasisklaidė, Pinčiui vėl pasisekė sučiupti raganą ir tada jis dar kartą iš visų jėgų trenkė ją į stiklainio šoną. Ji nukrito ant dugno ir neberodė gyvybės ženklų. Tada Pinčius atsistojo nuo raganos kitoje stiklainio pusėje ir laukė kol ji pradės keltis. Kai ragana atsistojo, jis, kiek begalėdamas greičiau, įsibėgėjo ir taikėsi persmeigti ją aštriais savo ragais. Ragana supratusi, koks pavojus gresia jos gyvybei, kai velniukas įsibėgėjo ir buvo jau visai arti, staigiai nukrito ant dugno ir vargšas Pinčius visa jėga rėžėsi į kietą ir storą stiklainio šoną.
— Oi, kad tik nesudaužytų indo... — išsigandęs šūktelėjo Mėlynukas...
— Viskam būkime pasiruošę, — sušnibždėjo Žalis.
Tuo tarpu visi pamatė kaip akimirksniu trekštelėjo, nulūžo ir ant dugno barškėdamas nukrito vienas Pinčiaus ragas, o jis pats, turbūt susitrenkęs smegenis, nukrito ir daugiau nebejudėjo. Tuoj prie jo prišoko ragana, pavilko jį į stiklainio vidurį ir, dainuodama bei spjaudydama ugnimi, ant Pinčiaus pilvo ir krūtinės pradėjo šokti pergalės šokį.
— Visai sudirbs ir sumaigys jį su tomis savo arkliškomis kanopomis, — dūsavo Mantas, matydamas, kaip ji šokdama ir krisdama taiko į perkąstą Pinčiaus nosį, spardo jo pilvą bei krūtinę.
— Viena laimė, kad ji už Pinčių yra gerokai mažesnė ir perpus lengvesnė, — su užuojauta ir pykčiu ištarė Žalis.
— Kokia čia dar laimė, ar nematai, kaip ji krisdama kerta Pinčiui į skaudžiausias vietas? — gailavo Mantas.
O raganos pergalės šokis ir daina, jiems atrodė, tęsiasi be galo ilgai. Juodis jau buvo pasiruošęs šokti į stiklainį ir gelbėti Pinčių, bet sulaikė senelis:
— Neskubėk, Pinčius ne toks padaras, kad jį kas nors taip lengvai nugalėtų. Jis, palaukime ir pažiūrėkime, ar dar parodys, ką gali, ko yra išmokęs...
Ir iš tikrųjų, po vienos kitos minutės lovliai pastebėjo, kaip atsimerkė viena Pinčiaus akis, paskui antroji ir kai ragana po įprastinio šuolio jau leidosi ir ruošėsi vėl kirsti smūgį velniukui į pilvą, jis iš visų jėgų savo kanopomis, lyg žaisdamas futbolą, trenkė jai į sėdynę, ir dainininkė, atsitrenkusi į kitą stiklainio šoną, čia pat nukrito ir net nebegalėjo atsistoti ant kojų.
— Va, dabar ir pašokinėk, kai gavai uždirbtos grąžos, — apsidžiaugė Juodis, o kiti tokiam tiksliam Pinčiaus smūgiui net paplojo.
Po to velniukas atsistojo, priėjo prie perkrypusios raganos, išsitraukė iš kelnių uodegą ir kaip kokiu kauliniu bizūnu šastelėjo jai per pečius. Ta susirietė iš skausmo ir bandė paleisti dūmus bei ugnį, bet antras kirtis uodega buvo jai per sprandą ir po to uodega kaip smauglys apsivijo apie raganos kaklą ir taip suveržė jį, kad ne tik joks dūmelis ar ugnis nebegalėjo pasirodyti iš jos burnos, bet ir oro gurkšnio ji nebegalėjo įtraukti. Ragana pradėjo gvaizdėti. Tada Pinčius truputį atleido jos kaklą, po to, kad nesmarkautų, vėl paveržė ir tuos veiksmus kartodamas laikė ją nei gyvą nei mirusią. Pinčius ir susirinkusieji prie stiklainio, kaip susitarę pagalvojo: „Dabar, kai ji jau paimta, galima būtų pradėti ir derybas... “