Prisimenu tamsą. Po to – šviesą, stiprią, staigią.
Pabudau. Aplinkui mane susispietę didžiaakiai veidai rodė blizgančius dantis, vieno iš jų savininkas atlikinėjo kažin kokias operacijas keistu metaliniu įrankiu. Praradau sąmonę.
Atgavau ją jau lyg ir kitoje patalpoje. Gulėjau ant nugaros, buvo šilta ir patogu, bet visgi kažkaip nejauku. Lubos buvo baltos. Judėti buvo sunku, bet vis dėlto šiek tiek apsižvalgiau. Sienos, kiek galėjau įžiūrėti apsiblaususiu žvilgsniu, šviesiai pilkos, bet svarbiau atrodė ne sienos, o tai, kas mane nuo jų skyrė – grotos. Norėjau pasislinkti arčiau ir pačiupinėti, bet to neleido mano paties kūnas... Pasitenkinau įvertinęs iš akies – lyg ir tvirtos, tarpas tarp jų pakankamas, kad galėčiau prakišti ranką. Žinoma, mažoka iš to nauda, kai tą ranką vos pakrutint gali, bet ką gi... Žiūrėsim.
Kambary – kuriame mano narvas užėmė tik mažutėlę erdvės dalį – sujudo prižiūrėtojai. Jų buvo du, net du! – turbūt buvau čia gan svarbus „svečias“. Abu atrodė keistai pažįstami – turbūt mačiau juos, kai Tai vyko. Jų didelės žalios akys tankiai mirkčiojo jiems besiartinant prie manojo narvo... Atrodė susirūpinę, bet man jau buvo per sunku apie tai galvoti, ir aš užmigau...
***
Laikas ėjo. Mane maitino. Apmokė savo kalbos, nors, kaip supratau iš Jų dantingų šypsenų, man ne itin sekėsi ja kalbėti. Paleido iš narvo, turbūt norėdami parodyti, jog manimi pasitiki – beje, iš didžiojo kambario pilkomis sienomis taip ir neišleido, o pats kaip nors išsigauti nesugebėjau. Kur nors išleisdavo tik Jiems užsinorėjus, ir tik kartu su bent vienu iš sargybinių – pastarieji nustojo mane taip atidžiai prižiūrėti, dažnai iš viso su manimi tebūdavo vienas iš jų. Ir visgi aš džiaugdavausi kiekviena galimybe patekti į lauką. Saulė buvo didelė ir šviesi, aš ją vis norėdavau paliesti, ir tai kėlė Jiems juoką. Lyg ir nuoširdų, bet man jis vis vien nepatiko.
Aš žinojau, žinojau, kad čia ne mano pasaulis, kad čia aš esu svetimas, o Jie – svetimi man... Aš neprisimenu, kas vyko prieš Tai, bet buvau tvirtai apsisprendęs sužinoti. Sužinoti, kas aš esu.
***
Šiandien nuo Tos Dienos yra praėję šešeri metai. Gavau dovanų kosmetinę su veidrodėliu. Mano rudos kasytės labai gražiai atrodo. Taip pat turiu dideles žalias akis - tokias pačias, kaip mano tėvų.