***

Kai akys aprėpia tik keturias sienas
Kai smiliai stipriai įsirėžę į kampą
Kai pėdas vėl spaudžia grindinys šaltas
Kai laikas nutempia į XVI amžiaus
metaliniais dūriais kankinimo kėdę
Kai paguoda, švelnumas ir meilė
Įgauna tik vaidmenį tabu
Kai savimeilės išraiškos punktai
Iškabinami kaip Liuterio tezės
Kai išjungiamas prašymas pagalbos
Ir radijui belieka zvimbti tik sau...
Kai pats įklimpi į šį žiaurų pasaulį
Belieka tik skausmą pririšti
Prie kruvino pavadžio ant kojos
Kaip vakar sapnuotą prancūzų buldogą...