Fincikliuškos ir banaliukai

Balkone pelargonijos šiaušiasi,
piligrimai pro šalį sliūkina,
apsižiojęs vandenį sriaubia
unitazas išblyškusiom lūpom.

Sraigės kriauklėje ošia bangos,
telpa vasaros naktys šviesios,
o po langu prisirpusios kriaušės
vėl paklūsta Niutono dėsniams.

Vėl sesulė šukuosis plaukus,
vėl dabins pelargonijom  nuometą,
pilną krepšį padvėsusių vaisių
investuos ir išneš į visuomenę.

O iš lainerio lango kiaukuto
svajingai žiūrės stiuardesė,
kaip nulaižo debesis saulė -
karšta šviesiaplaukė bestija.

Horizonte raudonas  vakaras
dar tik lenda į vandenį prunkšdamas,
o už gaidgystės rytas jau ritasi,
pilkas rūkas grūmoja kumščiais.

Taip ir eitum, gražiai pakylėtas,
kur sesulė, vanduo, pelargonijos,
ten, kur vakaras kuičiasi lėtas
kiek pridusintas saulės agonijos.

Nukabintum lengvai stiuardesę,
suvyniotum į rūko šydą
ir paslėptum (atsieit, pakavotum),
Kernavėj po piliakalniu dideliu.

Pasidėtum pavėsyje smegenis,
pastatytum sargą - kaliausę
ir nubėgtum švęsti Joninių,
po Pajautos slėnį siausti.