Charakteris, panašus į kiaurą kibirą?

ištrauka


- Ar supranti, kokie žmonės yra  sangvinikai, flegmatikai, melancholikai, cholerikai? – pasitikslino ragana.
- Nelabai…- numykiau.
- Gerai, netrukus suprasi.
Ji būtų dar man aiškinusi, tačiau mudvi priėjome miško aikštelę juosiančias eglutes. Dabar ragana susiėmė už galvos: “Vaje! Vos nepamiršau! ” -  ir pradėjo delnais braižyti ore ratus, kažką šnibždėdama. Baigusi burti, tarsi atsiprašė: “Namelis”.
Praskleidėm eglių šakas ir toje vietoje, kur raganai išvykus tebuvo vien pieva, dabar vėl išvydome jos namelį ant vištos kojelės. Kelių šimtmečių senumo.
  Užsirioglinom laipteliais ir įlindom pro žemą staktą vidun. Čia niekas nepasikeitę nuo anų laikų. Tik dulkių sluoksnis viską apdengęs. “Iš kokio sandėlio ragana atbūrė tą namelį, kad vargšas tiek apleistas? ” – pamaniau ir šyptelėjau.
- Uragano nekviesiu, - burbtelėjo nepatenkinta senoji, - reikės pačioms valytis.
Aš nešiau vandenį iš miško pelkės, o ji sukosi viduj. “Vandens! ” – tiek ir tegirdėdavau, kai sklidinus kibirus atitemdavau iki namelio durų. Kitas tuščias kibiras jau stovėdavo padėtas ant laiptelių. Ta senė visai nuvarė mane nuo kojų.
- Užteks, gana, - išgirdusi komandą, paskutinį kibirą įnešiau į trobelę. Gal kam prireiks.
O čia švietė visi pašaliai! Kvepėjo švara ir drėgme. Iššveistos grindys, sienos, lubos, stalas. Tik voratinkliai palikti viename kampe, matyt, dėl jaukumo.
- Aha, žmogaus charakteris… - ragana bambėjo sau po nosim.
Susikaupusi  atnešė ir pastatė kibirą ant stalo. Pateliūškavęs vanduo suraibuliavo ir nurimo.
- Žiūrėk. Pilnas ir ramus. Tokia ir yra tobula žmogaus būsena. Neveltui linkima:  “Ramybė jums”.
Mudvi tylėjom, žiūrėdamos į pilnutėlį vandens kibirą. Ragana vėl prabilo:
- Tarkim, kibiras tevaizduoja žmogaus dvasios indą, o vanduo – dvasinę energiją, jėgą,  kurią žmogus tuo metu turi. Taigi pilnas kibiras tegul išreiškia  ramaus ir protingo žmogaus, pilno energijos, būseną. Tylus, vienišas, ramus, užsidaręs, vienumoj mąstantis, flegmatiškas…
- Tu žiūrėk į kibirą, o aš kai ką padarysiu, ir mes matuosim, - ragana paėmė pagalį ir prie jo vidurio pririšo plonytės ilgokos gumelės galą. Prie kito jos galo pririšo medžio kaladėlę. Ir už pagalio įleido į kibirą. Pagalio galai atsirėmė į kibiro kraštus, o medinė kaladėlė plūduriavo vandens paviršiuje, pririšta prie gumelės. Štai taip.               

Aš žiūrėjau į keistąjį raganos bandymą. “Va, kaip lengva išmatuoti žmogaus charakterį”, - pagalvojau, bet nedrįsau krizenti. Laukiau, kas bus toliau. O ji įkaitusia vinim pradūrė plastmasinio kibirėlio šoną prie pat dugno. Vanduo šovė pro sušnypštusią vinį ir čiurkšle ėmė bėgti ant grindų. Pašokau ir pakišau puodą, kad baigiančios džiūti grindys nepaplūstų vandeniu.
- Dabar įsivaizduoji žmogų, atiduodantį energiją? Tai linksmasis atvejis- kada žmogus džiaugiasi, myli, atiduoda savo gerumą, t. y. savo energiją. Kodėl po švenčių, didelių balių ir linksmybių žmogus jaučiasi labiau pavargęs negu po sunkaus darbo? Ogi todėl, kad besidžiaugdamas ir besilinksmindamas jis netenka daug  energijos. Tai sangviniškas žmogus, dalindamasis savo didžiausiu turtu, šypseną, džiaugsmą, meilę dovanoja kitiems. Taip, būtent energijos atidavimas ir prilyginamas meilei. 
- O plūduriavusi kaladėlė? Ką ji vaizduoja?
- Va, matai, ji leidžiasi, bet gumelė tempiasi. Matai?
- Ką tai reiškia?
- Tuoj pamatysi.
Vanduo netruko išbėgti. Medžio kaladėlė atsidūrė kibiro dugne, taip ištempdama gumelę, kad net ėmiau svarstyti – atlaikys ji ar nutrūks. Dar laikė.
- Netekęs daug energijos arba jos neturėjęs, arba jos negavęs, žodžiu, žmogus be energijos – tampa įsitempęs, jautrus, lengvai pažeidžiamas. Vienumoj jaučiantis, bet ne protaujantis… Liūdnas, nelaimingas ir melancholiškas.
- Ar toks žmogus lieka visai bejėgis?
- Ta ramioji energija pereina į kitokią. Kai mokeisi fizikos, gal prisimeni palyginimą - akmuo ant stalo turi potencinės energijos, o krintant jam, ta energija pereina į kinetinę. Žmogaus energija taip pat pereina į kitokią, kurią palyginčiau su įtemptu lanku. Juk kuo labiau įtempi lanką, tuo toliau, aukščiau nuskrieja strėlė. Kuo labiau menininkas kenčia, kuo labiau įsitempęs, tuo geresnis jo kūrinys, nes menininko darbas jau sukaupia savyje tą įtampos energiją, kuri kelia meninio kūrinio vertę. Štai kodėl geriausios reprodukcijos ar kopijos niekada nesukelia to pojūčio, kaip originalas. Atsipalaidavusio žmogaus darbas yra dvasiškai tuščias.
Iš nuostabos praradau žadą. Štai kaip!
- Bet jei pertempi…
- Trūksta. Menininkai negali pertempti savęs, kad neišprotėtų. Nors teskamba tik įtemptos stygos! - ragana aiškino toliau. - štai kodėl menininkams dažnai tenka durnių epitetai. Paprasti, eiliniai žmogeliai niekada nesugeba įtempti stygų, kad jos suskambėtų. Jie dažnai net nesupranta tokių dalykų, kaip menas. Kada pats jautiesi nieko neišmanantis ir nesuprantantis, maloniausia kitą apšaukti kvailiu, juo labiau, kad yra meno žmonių, pertempusių save ir išprotėjusių. Žmogus niekada neatleidžia kito žmogaus pranašumo, ir pasitaikius progai atsirevanšuoja…
Ragana nutilo ir ilgokai tylėjo.
- Ar tai viskas?
- Ne, jį galima papildyti. – senoji kalbėjo ne apie menininką, bet apie kibirą.
Ragana pakėlė nuo grindų puodą ir supylė vandenį atgal į kibirą. Pro skylę vėl ėmė bėgti vanduo ant grindų, o aš tik žvelgiau į tuos raganos žaidimus.
- Dabar regi choleriškąjį atvejį. Žmogus turi ne tik duoti, bet ir gauti energijos. Įvairiausiais būdais – laukdamas, kol kas jam duos, išprašydamas, gudrumu išvyliodamas, reikalaute išreikalaudamas, atimdamas, plėšte išplėšdamas…. Jį galima lyginti su medžiu, kuris šaknimis siurbia syvus iš žemės, arba siurbėle, geriančia kraują. Bet tai ne visai tiksliai pasakyta…- ragana bambėjo sau po nosimi, nerasdama tinkamo palyginimo. - Cholerikai, per mažai, nepakankamai turėdami energijos, jos turi gauti, ir jie ima.
- Kaip dabar suprantu - žmogus kaip kibiras su skylėm! Pro vieną gauna, pro kitą atiduoda energiją. Vienų didelė griebiančioji skylė, kiti – tarsi užsuka kranelį, kad energija  neištekėtų, vienas visada būna pilnas, kitas – apytuštis, įsitempęs, liūdnas ir bejėgis, užtat su giliais giliais jausmais, - apibendrinau raganos bandymus. – Ar aš teisi?
- Ne visai. Pagrindinis dalykas žmoguje – kaip cirkuliuoja energija. Bet apie tai rytoj.
Su palengvėjimu atsidusau. Man mažai berūpėjo raganos dėstoma teorija, nes nuo vandens nešimo maudė ir pečius, ir kojas. Pakilau atsisveikinti.
- Ateik rytoj, padėsi siūti nematomas kepures, ruošimės į svečius. Bet prieš tai išnagrinėsim planą, kas kur gyvena. Būsim nematomos, bet ne aklos, - tarsi savaime suprantamą dalyką pasakė ragana.
Še tau ir atostogos!
- Oi, pavargau jau, pavargau… - bambėjo ragana, matyt, norėdama, kad palikčiau ją ramybėje.
Atrodė, kad ne ji mane vargina, o aš ją.
- Gal siuvimo mašiną atsinešti, jei siūti ruošiamės? Būčiau žinojus, kad tiek vandens reikės prinešti, būčiau atsitempusi vandens siurblį…
- Siurblį? Sakai, siurblį? Va, va! Taigi tie cholerikai gyvena kaip su siurbliu! Oi, gerai pasakyta! Žmonės su siurbliu! O aš galvojau, su kuo palyginti! - ragana net neatsisveikinusi su manim nuo slenksčio, linksmai šnekėdama pati su savim, įlindo į trobelę. Ieškoti medžiagos nematomai kepurei, kurgi ne!