Mano kūnas

per kraštus, nieko viduje nepalik, mirtie,
stiklinėmis kojomis įsliūkinusi į mano veidą,
ištrypk viską, išstumk paviršiun, kas
liko neperskaitoma kraujagyslėms ir genų
ląstelėms, nereikalingą svorį sukapok ir
pašalink, gyvatės liežuviu įgelk man miegą,
gilų, neišbrendamą klampumą, besivaidenantį
gyvenimu neišjaustu,

tai tik kūnas bedvasis,
daryk ką nori, neskauda
juk