Kerų apakinti

Sutemose fleitos
        vinguriuoja
                  naktį,
užklodamos rūkais
            tipenančius
                  sapnus 
rasotom pievom
            pas tylią
                giedrą
gulbės sparnuose
            parimusią,
            giesmėmis
plevenančią kiparisų
                  delnuose,
                      vėsomis
ir samanom iškvipę
              rugiapjūtėj
                  žaidžia
su ražienomis arimų
            skambantys
                        aidai
švelnios gaidos,
        čiurlenančios
            su smėlio
saujomis audroj,
          skambteli
              šypsnys
auksaplaukio dvasių
                    brolio
              spindinčio
šviesa alsavimo
          kvapnaus
              gelmėj
gyvasties karštos,
      kaip degina
                  akis
švytėjimas minties,
                pagavau
                  slapčia,
įpainiojau tinkluos
            griaustinių
                  šėlsmo,
fleitų iššauktų,
                aš –
                  tyla
prieš vėtras
<neužmik>