Durys

Kai buvau dar vaikas, bijodavau viena pati išeiti į lauką. Žiūrėdavau pro langą ir stebėdavau viską aplinkui. Kaip mašinos važiuoja, kaip kažkas kažkur skuba. Mama man vis kartodavo: neišeik pro duris. Ir kaip aš galėjau išeiti, jei jos visada būdavo užrakintos... Bet per daug nenusimindavau, rasdavau, ką veikti. Jei nepiešdavau ar lipdydavau, mano supratimu, labai gražius žmogučius, tai žaisdavau su lėlėmis ar mašinytėmis bei kareivėliais.

Kai ūgtelėjau, mama, prisimenu, vis kartodavo tą patį: neužmiršk užrakinti durų. Todėl net nulipusi dešimtį laiptelių žemyn, grįždavau patikrinti, ar tikrai užrakinau duris. Raktą pasikabindavau ant kaklo ir eidavau, ne, skuosdavau pas draugus. Man taip smagu būdavo žaisti su jais... Bet tik dabar suvokiu, kad žaisdavau dažniausiai pagal jų taisykles. Ne todėl, kad nebuvau lyg koks karvedys, visus vedantis į priekį, paprasčiausiai man patikdavo prisitaikyti. Net ir būnant kada nors kokio žaidimo lydere, turėdavau paisyti daugelio kiemo draugų norų, nes kitaip žaidimas, vos tik pradėjus jį žaisti, tuoj pat baigdavosi.

O kai dabar esu visai suaugusi ir turiu savo atžalas, jiems irgi kartoju: neišeikit pro duris. Taip sakau todėl, kad tik dabar pradedu suvokti tikrąją durų paskirtį. Durys ne tik saugo nuo įvairiausių pavojų (savais vaikais pasitikiu, žinaus, kad neiškrės įvairių šunybių), bet išėjus pro duris, aš, arba vaikai, prarandame savo pasaulį. Tai tas pats, kas skaityti knygas: pasisemi daugybę minčių, bet jos yra ne tavo, kad ir kaip būtų artimos. Tik uždarius duris (ką tik prisiminiau vienąkart ištartą Usonifuro frazę), nustojama pažinti pasaulį. Šito savo vaikams dar nesakiau, -  jie nesupras, tuo labiau, kad ir pati dar noriu ginčytis su Usonifuru dėl šios minties. Kyla aibė prieštaringų minčių.

Vos tik apie Usonifurą pagalvojau, ėmiau ir atsitiktinai sutikau jį, kuris tarsi atspėdamas mano mintis, lyg tarp kitko paklausė:

- Atidarei duris tam, kad ir tavoji buveinė pavirstų landyne?