ir garsas,
sklindantis iš mano balso stygų,
vėl aidi ežero dugne.
jei šiandien vėl ateitų rytas,
o garsas dingtų danguje,
raudona žvakė,
krisdama iš tokio pat dangaus,
pavirstų saule -
žydinčia praėjusio rudens vaivorykšte
Kovo 16 daug žmonių susirinko katedros aikštėje prie bokšto ir uždegė žvakutę ir laikė ja rankose. Nors oficiali priežastis buvo - prieš karą, bet man tokia priežastis nepatinka. tai idiotizmas - koks skirtumas - jei ne šiandien karas, tai rytoj. jei ne rytoj - po savaitės. arba po metų. Aš pats ten stovėjau ir laikiau žvakę rankoje kaip šilumą, kurią reikia saugoti ir dalinti gyvybėms, nes tik artumas yra kažkas verto šiame (kaip rašė "gyventi skauda" - keistame) pasaulyje.
Komentaras apie tai, kodėl tiek daug kūrinių idėjau per šiandieną. Atsakymas paprastas - noriu, kad kovo 16d 18.00 kuo daugiau žmonių ateitų i Vilniuję esančią Katedros aikštę prie bokšto, rankoje nešini žvakę.
Ką mes ten veiksime? paprasta - bandysime pajusti tai, apie ką čia daugumą bando rašyti (lygiai tą pati, apie ką yra visi dabartiniai ir keletas senų mano kūrinių)