Vieną kokakolos!

Pundai šypsenų, svaiginantis vasaros pavėsis, ir aš su savo paikomis mintimis sėlinu prie pūkinių debesų paklodės, kartu su visu balkonu ir iš šešiolikto aukšto žvelgiu į moteriškas figūras. Mus skiria bemaž 50 metrų  viršų ir 500 į tolį. Man tai nesvarbu, nes matau, tai ką noriu, o noriu tikrai neblogai.
Staiga prisimenu anekdotą. "Žvejoja negras, azijietis ir amerikietis. Kaip visada užkimba auksinė žuvelė. Po vieną norą kiekvienam. Negras paprašo, kad visi pasaulio negrai laimingai gyventų viename žemyne. Aziejietis paprašo to pačio. Amerikietis klausia: - Tai nebera nei negrų nei azijiečių? Žuvelė: - Ne, nebėra, vieni baltieji amerikoje. Amerikietis apsidžiaugia: Tada man vieną kokakolos! "
Šypteliu. Gero gyvenimo iliuzijos ir prekinių ženklų kokteilių pasaulis. O dar materialistinių vaiduoklių šešėliai akylai juos saugo. Šviesos, neonai ir visokie kitokie "on-ai", tik Onos niekur nėra.
Praėjo jau geri metai, nuo mano paskutinės pažinties su, bet kokia moterimi. Draugai jau senai prarasti arba dingę. Jokių santykių, jokio bendravimo, aš vienas su savo mintimis, vargais ir problemomis. Visi kolegos, bendradarbiai su manimi bendrauja oficialiu stiliumi, viskas dirbtina ir lyg iš piršto laužta, lyg veidmainiautų, bet toks jų darbas. Einu ramiai gatve, galvoju apie visokius niekalus ir niekniekius, prieinu prie spaudos kiosko, pakišu du nuvargusius litus ir iškilmingai pareiškiu: "Man vieną kokakolos".