Pasaka – 4

4. Raganų buveinė

Mėnulis — tai ne žemė, kur yra ir vasara ir žiema, žaliuoja medžiai ir žolės, tyvuliuoja jūros ir ežerai, bėga upės ir upeliai. Ten niekas neauga, nėra vandens, yra daug dulkių, duobių, kalnų ir vienoje jo pusėje visą laiką yra karšta, o kitoje labai šalta. Visai nėra oro ir gyventi be jo gali tik raganos, kurios užburdamos save gali kvėpuoti ir beorėje erdvėje.
Į mėnulį gyventi atskridusios raganos net išsigando — taip nykiai čia viskas atrodė.
— Na ir gyvenimėlis čia bus... Nei kur nusimaudyti, nei ką... Tikra sausoji katorga, — dejavo viena.
— Reikės kaip vištoms, maudytis minkštose mėnulio dulkėse... — pritarė kita.
— Jeigu su dulkėm galima apsišvarinti visus pašalius — kodėl ne? — susidomėjo trečia. — Juk mums nieko nereiškia pasiversti vištom ir išsimaudyti taip, kaip jos maudosi...
— Tai jau... Imsime, matai, dėl išsimaudimo dergti savo žmogišką kūną... Aš jau geriau šeštadieniais skrisiu į Žemę prie savo įprasto ežerėlio ir išsipoškinusi vėl sugrįšiu.
— Gerai. Užteks jums malti liežuviais. Imkimės darbų. — tarė viena iš smarkesniųjų ir matomai jau pretenduojanti į būsimos valdovės vietą.
Tuoj pat buvo surikiuota ir sutvarkyta — kurios, pasitelkusios savo burtų galias, mėnulio kalnuose kasa urvą, kurios tvarko lovas ir guolius, kurios ruošia nakvynei kambarius, kurios vakarienę... Visos norėjo, kad jau šiandien pat, nors kiek ir įbridus į vėlesnį laiką, galėtų minkštoje lovoje ištaigiai ištiesti kojas ir po kelionės žmoniškai išsimiegoti.
Kitą dieną, kad nebūtų nė žymės, kad mėnulio kalnuose yra raganų urvas, buvo plačiai išskaidytos į krūvą sukastosios žemės, už urvo angą užridentas didelis akmuo... Pašalinė akis, ir labai įdėmiai žiūrėdama, nebegalėtų pastebėti ir pasakyti, kad čia kur nors yra urvas ir kad jame kas nors galėtų gyventi.
Po to raganos buvo susiskirstytos grupėmis ir nustatytu laiku skrisdavo į Žemę, iš kur vienos atnešdavo vandens, kitos malkų, trečios parūpindavo maisto. Likusios ilsėdavosi: susirasdavo kalnuose vietą, kur nei per karšta, nei per šalta, suguldavo, aptarinėdavo savo reikalus, šiaip šnekučiuodavosi. Galiausiai, kai jau praėjo keletas mėnesių ir jos visai apsiprato naujojoje vietoje, ir nebesulaukė pasirodant senosios valdovės — Kaulo bobos, ji neatsiuntė apie save jokių ženklų, nutarė išsirinkti naują valdovę.
— Be valdovės blogai, nėra susiklausymo ir tvarkos, — pastebėjo viena.
Kitos jai pritarė. Mėnulyje, kaip ir žemėje, kai raganos išsirinko naują valdovę, pradėjo gyventi įprastinį savo gyvenimą. Buvo, kas pasirūpina bendraisiais reikalais, nebekildavo tarp raganų kokių aštresnių nesutarimų, nes naujosios valdovės žodis buvo lemiamas ir nebeginčijamas.
Naujoji valdovė buvo tokia pat žiauri, kaip ir pirmoji, ji augino labai aštrius ir kietus, giliai smingančius nagus, tuščiai nesimėtė žodžiais ir jei ką pasakydavo, tas turėdavo būti nedelsiant daroma. Jos vardas buvo Klara.
— Bet čia nėra žmonių ir mes mėnulyje neturime ką veikti, — tuoj po rinkimų užsiminė viena.
— Be darbo labai nuobodu ir labai prailgsta laikas, — pritarė kita.
— Neskubėkite, — atsiliepė naujoji valdovė. — Ar taip seniai vos savo kailius išnešėme nuo baisių pavojų? O jūs vėl norite grįžti prie to paties... Reikia sugalvoti ką nors naujesnio ir neįprasto. Reikia kaip nors apgauti tuos žemės vabalus ir įvilioti į mūsų sukurtas ir neišbrendamas pinkles... Tai ar turit nors kokius apmatus sukūrusios, kaip mes turėtume grįžti į žemę ir ką ten daryti?
Tarp raganų atsirado didelių nenuoramų ir, joms pataikaudama, naujoji valdovė savaitėje vieną dieną, leido skristi į žemę be jokių užduočių ir ten apžiūrėjus kas kaip beatrodo, grįžti atgal.
Viena jų aplankė net buvusią Fimfos požemio karalystę ir pamatė, kad žmonės ten tebegyvena taip pat vargingai, kaip ir Fimfos laikais. Daugelis jų negali sudurti galo su galu, o karaliūnas su savo sūnumis ištisai vargsta, moko tuos žmones kaip gyventi ir pelnytis duoną, bet žmonės jų neklauso ir jie su savo karalyste nieko gero negali padaryti.
— Kai grįšim į žemę ir karalystę valdyti perims vienas karaliūno sūnus, aš pabandysiu už jo ištekėti ir atkurti buvusią tvarką ir darną... — su viltimi aiškino grįžusioji Klaros draugė Janga.
— Kuprotą tik grabas ištiesins, — kreivai į ją žiūrėdama į savo draugę, atsiliepė naujoji valdovė. — Ar ne nuo tos nelaimingos požemio karalystės ir prasidėjo mūsų vargai, kurie štai pasibaigė apsigyvenimu mėnulyje?..
— Bijai vilko — neik į mišką. Bet tada kokia prasmė raganoms gyventi pasaulyje? Jeigu sakome, kad gyvename, tai turime ir ką nors veikti. Man atrodo, jau yra atėjęs laikas ieškoti Žemėje dingusių draugių ir senosios valdovės... Gal jos dabar kur nors prirakintos kenčia ir laukia mūsų pagalbos? Aš nuskridusi apžiūrėjau ir tą paprūdės sodybą ir prūdą, kur yra pragaras. Kad jūs matytumėt, koks gražus ežeras ten pasidaręs, kokie smėlėti krantai, jokio dumblo. Kas jį galėjo taip pagilinti ir kažin ar begilindami nepakenkė Liuciferio valdoms? Aš neatsilaikiau, susigundžiau ir nusimaudžiau. O kas do vandens gerumėlis, kvapia pievų žolelėmis, atrodo, kad maudaisi tikroje čiobrelių arbatoje... Visas mano kūnas atsigavo ir pajaunėjo...
— Kai jau maudeis, reikėjo panerti ir apžiūrėti didįjį dugno akmenį, — nurodė valdovė.
— Jau aušo, nebebuvo laiko, aš vos bespėjau apsirengti ir nuskrisdama pamačiau jau duris bevarstantį tą sodybos senį...
— Bet kas galėjo tą balą paversti ežeru? Kur dingo senosios valdovės urvas ir ji pati? — tai vis klausimai be atsakymų. — Kai jūs skraidote žemėje, niekada to nepamirškite ir stenkitės visą tai sužinoti. Gal apie raganų likimą ką nors žino Liuciferis. Reikės prisitaisius nuskristi ir pakalbėti su juo... — pažadėjo savo draugėms naujoji valdovė.