Vienakojis Saulės vaikas

Saulės spindulėlis pametė koją,
Kažkoks žiūrovas, sėdėjęs mano teatre,
Susilažino su rūbininke, jį rasiantis.

Laikrodžio skaitmenų cirką apverkė
Saulės vaikas, su pretenzija į laiko sustojimą,
Kad nebūtų skaičiuojama,
Kiek jis nepilnaverčiu pavirtęs.

Rūbininkės laikrodis, apvytas tūkstančio jos minčių,
Rodė dešimt minučių iki darbo pabaigos, bet
Nesiskubino link nulio.

Žiūrovas, pamiršęs mylimos mergaitės, vaidinačios ponią, balsą
Prarado regėjimą ir blakstienas, ieškodamas saulės vaikui...

Saulės spindulys nebe spindulėlis, linksminosi krisdamas,
Kol aptiko panagėse žiūrovo blakstieną ir rūbininkės ašarą,
Su per maža koja.