Tasa

Čia tamsu. Nežinau kur aš. Nieko nematyti. Aš guliu ir nieko nejaučiu: nei šalčio, nei skausmo, nieko. Esu čia seniai, o gal atsiradau tik ką tik. Laiko daug. O gal jis čia neegzistuoja?
Čia velniškai tylu. Girdžiu tik tylų, monotonišką beldimą. Širdis. Aš gyvas. O gal tokia yra mirtis?
Guliu ir bijau pajudėti. Bijau, kad nugarmėsiu nuo skardžio ir tas stuksenimas nutils. Bet aš čia nevienas. Kartais girdžiu balsus, jie su manim kalba. Bet negirdžiu nei žodžių, nei iš kur jie sklinda, tik žinau, jie kalba man.
Neklauskit iš kur visą tai žinau, aš tiesiog jaučiu. O galo man tik taip atrodo.
Štai ir dabar čia esu ne vienas. Šioje tamsoje, o gal kažkur už jos yra dar kažkas. Jis mane šaukia, bet aš bijau atsiliepti. Tas šauksmas nebylus. Tiesiog girdžiu kažkieno kvėpavimą. Jaučiu kaip dreba širdis jo krūtinėj. Manau jis verkia. Tik nesuprantu kodėl? Ar tai dėl manęs? O gal tai tik sapnas, gal mano iškrypusios mintys taip šėlsta, gal taip su smegenimis žaidžia siela, gal atvirkščiai? Esu kalinys savo paties kalėjime. O gal tai kieno nors kito sukurtas kalėjimas? Aš sutrikęs…


Palatoje gulėjo Marius. Prie jo prijunginėta begalė aparatų, skaičiuojančių jo pulsą, spaudimą. Tos mašinos jį maitino, girdė. Tik mašinos palaikė jam gyvybę. Tuose įrengimuose jis tarsi gemalas kiaušinyje, kūdikis įsčiose. Jo egzistencija visiškai priklausė nuo jų.
-Mariau, Mariau… - Ji tik verkė ir kartojo jo vardą.
Į palatą įėjo daktaras.
-Daktare, kiek tai truks.
-Koma gali trukti vos porą savaičių, gali ištisus metus… Mes negalime to spėti. Dabar reikia pasirūpinti palata. Galimas daiktas, jis čia praleis daugiau laiko, nei mes tikimės.
Mama ėmė verkti.
-Rita, liaukis. Nieko dabar nepakeisi. Neverk. Reikia džiaugtis, kad dar liko gyvas. Dabar tereikia melstis ir laukti. – Jos akys netikros. Žvilgsnį greit paslėpė, kažkur toli už lango. Balti seselės rūbai išryškino jos silpnybę saldumynais. Ir dabar ji kvepėjo kava ir šokoladu.
-Reikia pasirūpinti berniuko higiena. Reikia dantis valyti, barzdą skusti… daktare, tuo turi artimieji pasirūpinti, ar ligonine perka kažkokias specialias priemones? – Daktaras linktelėjo, leisdamas suprasti, kad teks pasirūpinti patiems.
-Tada aš lekiu į parduotuvę. Tikriausiai nėra ko laukt. Gerai Rita, sesyte? – Ji palinksėjo. Trumpai, gal sekundę trukusiai akimirkai, Algio akyse sušvytėjo džiaugsmas, gavus proga išsinešdinti iš įtampos, tvyrojusios palatoj. Jo nuo alaus išpampęs pilvas bylojo, kad svarbiausias asmuo jam – jis pats. Paskui save paskubėjo paimti ir savo žmoną, kuri čia dirbo sesele. Daktaras kažką užsirašė savo lape ir paprašė palikti Marių vieną.


Balsai tyla. Aš vėl vienas šioje beribėje erdvėje. O gal ji labai maža? O jei tai karstas!? Nesuprantu, negaliu susivokti, kas su manim nutiko. Kas pogalais aš esu dabar? Jučiu, kaip tuksenimas vis greitėja. Imu suktis, o tada kristi žemyn. Manu tai baimė. Ji aplink mane ir manyje. Aš bijau…
Bet gal be reikalo? Gal aš kūdikis prieš gimimą? Tai motinos įsčios. Aš miriau ir dabar tuoj gimsiu iš naujo. Jei tai tiesa, aš tai pamiršiu. Jei to neprisiminsiu, vadinasi man tai neegzistuos. Juk praeitis, kuri nelieka atmintyje, neegzistuoja ateityje. Koks pasiutusiai keistas jausmas stebėti tai, ką žinai pamirši. Tarsi stebėtum dabartį, kurios nėra…
Bet juk tai, kad neatsimenu kaip čia patekau, tai dar nereiškia, kad čia buvau amžinai…
Vėl girdžiu garsus. Plakimas vis tankesnis ir tankesnis. Staiga pasijutau toks lengvas, tarytum gravitacija būtų ką tik išnykusi. O gal aš krentu? Girdžiu šaižų cypimą. Dar nesuprantu kas tai. Jnis vis artėja ir artėja.
Dabar suprantu, tai stabdančio automobilio garsas…
Dabar atsimenu…
Buvom keturiese, gal penkiese. Penktadienis, gal šeštadienis. Garsiai grojo muzika, o gal ją girdėjau tik aš, savo galvoje. Atsimenu Miglos veidą. Ji atrodė tokia laiminga, tokia tyra. Ji buvo žmogus, išsivadavęs nuo šio dvokiančio pasaulio, atsiskyrusi nuo žemiškojo kūno silpnumo. Ji buvo tarsi angelas, aukštesnė egzistencijos forma. Ji buvo tobula. Taip pat jaučiausi ir aš. Euforija tekėjo mūsų venomis.
Mes lėkėme per pasaulį, tarsi valdovai, tarsi nemirtingieji dievai. Taip, mes buvome dievai. Tokiais visad tapdavome užsivartoję to mėšlo.  Ši diena ne kitokia. Lėkėme kiek leido Pauliaus  automobilis. Norėjome aplenkti gyvenimą, troškome būti pirmi. Troškome būti laisvi…
Klyksmas. Nerealus, galingas, gyvas, kupinas šėlsmo.
-Mes greiti ir įsiutę!!!
Lėkėm užmiesčio keliu, o atrodė, kad skrendam aukštai danguje. Suspaudžiau vairą kumščiuose. Kiek manyje jėgos. Koją myniau iki dugno.
-Pasaulis nuostabus!!!
Pažvelgiau į Miglą. Ji juokėsi, kratė galvą pagal metalo muziką, o gal pagal savo širdies plakimą. Buvo karšta. Pagauta ekstazės ji ėmė nusirenginėti iki pusės. Ji buvo laisva.
Velniškai kepino pro atidengtą stogą. Prakaitas žliaugė per jos veidą, kaklą. jos lieknu kūnu lašeliai nurieda iki krūtinės. Taip, ji tikrai buvo laisva, ji nesidrovėjo savo nuogumo. Priešingai, ji didžiavosi savo kūnu.
Godžiai rijau ją akimis. Manyje pabudo gyvuliška prigimtis. Pajutau, kaip širdis ima plakti vis smarkiau ir smarkiau. Jutau, kaip gyslomis teka heroinas. Kūną užliejo karštis. Panorau liesti jos kūną, patenkinti savo norus, patenkinti ją…
Ji pažvelgė į manę. Nusijuokė. Tada perbraukė ranka sau per plaukus, apsilaižė lūpas. Ji tokia saldi. Pajutau jos šiluma sau ant šlaunies. Jos ranka kilo vis aukštyn pilvu. Ji artėjo. Jaučiu jos alsavimą. Ji čia pat…
Tik staiga: stabdžių cypimas, artėjantis taip greit, trenksmas, šviesos blyksnis ir tyla. Štai ką aš prisimenu.
Dabar aš čia., kur tylu ir tamsu. Neliko nieko. Nei ekstazės, nei greičio, nei laisvės. Dabar aš toks sunkus. Negaliu pakilti, nė pajudėti. Aš čia tamsoje.
Jaučiu, kad manyje tuščia. O gal manyje visko per daug ir aš nesugebu to išlieti. Gal esu per mažas. O gal manęs nėra? Tai ne prisiminimai o tik vaizduotė. O Dieve. Kur aš, kas aš? Dieve, ar tu išvis esi? Ar čia yra kas dar!?
Kas tie žmonės, važiavę automobiliu su manim? Iš kur tie balsai? Ar tai jie? Kodėl tiek daug klausimų ir nė vieno atsakymo. Maniau, kad prie klausimų savaime egzistuoja atsakymai. Bet kur jie? Kas yra Migla?


-Gražios laidotuvės.
-Ar laidotuvės būna gražios?
-Na turiu omeny, kad gražiai Miglą palydi į paskutinę kelionę.
Kapinėse, nuo vėjo gūsių, sukosi geltoni lapai. Tamsūs šešėliai išsirikiavę aplink duobę, kurioje gulėjo karstas. Vakarėjo. Darėsi tamsu ir šalta. Tadas su Indre sėdėjo kiek atokiau nou laidotuvių procesijos, ant kalnelio. Nenorėjo rodytis Miglos tėvams.
-Gal tavo tiesa, gražiai. Nesitikėjau, kad ji taip pasielgs. Du mėnesiai praėjo. Tik du mėnesiai praėjo po avarijos. – ji pažvelgė į Pauliaus kapą, šalia kurio sėdėjo. – ji neturėjo mirti. Tai neteisinga.
-Taigi, Pauliau, drauguži. Lauk jos. Ji pakeliui. Ir Marius taip pat. Ir manęs palauk bičiuli…
-Ką tu čia paistai! Marius atsigaus. Ji būtų jo sulaukusi. Tereikėjo truputį kantrybės. Reikėjo ją paremti. Tai mes kalti.
-Ne, ne mes…
-Kas?!
-Tave krečia drebulys, taip? Skauda?
-Truputį… - Indrė nuleido galvą. – Turi dozę? Prašau. Man reikia…
-Štai kas kaltas…


Aš noriu rėkti, lipti sienomis. Noriu išgaruoti, išnykti. Nebegaliu kęsti. Skausmas. Nepakeliamas. Negaliu nieko padaryti. Kraustaus iš proto. Padėkit! Maldauju!
Siaubingas spengimas. Negaliu jo pakęsti, noriu pabėgti, bet negaliu pajudėti.
Aš esu bekūnė esybė, kenčianti skausmą. Agonija nepakeliama. Jaučiu kaip tamsa manę spaudžia, traiško iš visų pusių. Jaučiuosi lyg būčiau po truputį užpilamas žemėmis, išlėto žudomas. Negaliu kvėpuoti, negaliu rėkti, negaliu pabėgti. Jaučiu kaip smarkiai ji dunksi. Dūžiai priminė bėgančio žirgo kanopų trinksėjimą. Šis žirgas lėkė taip smarkiai, be paliovos, kad atrodė tuoj tuoj kris… Nebeištversiu! Sudie…
Bet aš dar čia. Nemiriau. Jučiu kaip pro mano beprotiškai plakančia širdį teka metadonas. O, Dieve,  aš narkomanas!!
Tada su Migla dar nebuvome pora. Ji buvo Tado draugė, o aš buvau Indrės draugas. Buvo po septyniolika metų, gal mažiau, tūsas. Buvo daug metalo muzikos, gėrimų, merginų, malonumų, o gal taip tik man pasirodė. Buvo ir Paulius. Man jis patiko. Kur jis eidavo, ten iškart vykdavo veiksmas. Jis nenustygo vietoje. Aš jam pavydėjau… Tada buvau kvailas pankiukas, manantis, kad esu išskirtinis, kad esu gimęs po laiminga žvaigžde. Maniau man visas gyvenimas prieš akis: po metų abitūros egzaminai, stojimai, darbas, galų gale vedybos, vaikai ir senatvė. Prieš tai tik norėjau laisvės, aštrių pojūčių… Kol esu jaunas, kol dar laikas. Nenorėjau pražiopsoto nė vienos progos.
Per vakarėlį man pradėjo patikti Migla. Graži, linksma. Atrodė tokia laisva, nevaržoma, kaip gėlė vėjuje. Ji man ėmė panašėti į Paulių. O aš norėjau tapti panašus į ją. Nenorėjau pražiopsoti progos…
-Pauliau, išduok paslaptį, kaip tu būni toks energingas, atsipalaidavęs. Ką darai, kad pasaulis sukas aplink tave?
Nuėjom į kitą kambarį. Numaniau, kad pasiūlys kokio „kaifo”, bet, kad tai bus heras nesitikėjau. Išmušė prakaitas, sudvejojau. Rūkyti hašą vieną, bet stumtis herą… Paulius pastebėjo mano dvejonę:
-Ei, nenori, nereikia. Pirmą kart visiems nedrąsu. Bet žinok, dar niekas nenusivylė.
Pabandžiau. Jis įėjo į mane. Pajutau, kaip tas skystis teka mano venomis. Laukiau ekstazės, nirvanos, euforijos…
Atidarė duris,  įėjo.    Tai buvo Migla.
-Na kaip, patinka? Ššš… nieko nesakyk… Atsiduok pagundai…


Žibėjo maža, rausva lemputė. Palatoje tik Marius ir jo motina. Tarp pirštų įsibrukus rožančių ji tyliai kalbėjo sau ir jam:
-Jau penkti metai... Kiekvieną dieną aš tavęs laukiu, kiekvieną naktį sapnuoju tave sveiką sugrįžtantį namo. Aš nebeturiu jėgų laukti. Nebegaliu kentėti. Mariau, maldauju grįžk pas mane. Likau tik aš. Daugiau niekas tavęs nebesulaukė, bet aš laukiu.
-Na, Ritute, sesyte, kaip tu? – Į palatą užėjo jos brolis.
-Nesvarbu kaip aš, Man tik mano sūnus rūpi. Kodėl jis nepabunda, Algi, kodėl? Kodėl mano sūnui, ne kuriam nors kitam? Jau penkeri metai, o jis dar nebaigė mokyklos. Jo visi geriausia draugai jį jau paliko… Dieve Deive, už ką?..
-Reik dar truputį palaukti. Jau greit...


Laikas plaukia pro mane kaip upė... Ne, o gal jis stovi vietoje, tai aš plaukiu pro jį. Galop tai visai nesvarbu. srovė labai stipri ir laikas prabėgo labai greitai.
Mano sielos kalėjimas, mano beribė, o kartu ir labai maža erdvė, laiko mane atskirtą nuo pasaulio ir laiko. Visa tai primena naktį. Vakare tu užmerki akis, o nubundi tik ryte ir nieko nepameni kas vyko naktį. Tada ji atrodo tokia trumpa, lyg jos ir visai nebuvo. O aš, atrodo, užstrigau tame „niekada nebuvusiame laike...
Noriu ištrūkti, blaškausi mintyse, lyg laboratorinė pelė stikliniame labirinte. Bandau rėkti. Viskas, dabar man pavyks. Sukaupiau jėgas, rodos tuoj tuoj sušuksiu visa gerkle ir pašoksiu išpiltas šalto prakaito, tarsi nubudęs iš košmaro. Sukaupiu visas jėgas, visas mintis, tvaksėjimas vis stiprėja, širdis lekia, bėga. Tuoj mes iš čia pabėgsim. Įkvėpiu pilnus plaučius oro. Šakiu, bet garsas užstringa viduje. Išeina tik silpnas švokštimas.
Nieko, reikia bandyti dar. Įkvėpiu visą laiką, visą erdvę, visas savo mintis ir prisiminimus į plaučius. Aš trokštu ištrūkti, trokštu iš čia pabėgti... Nagi, dar truputį ir aš gimsiu iš naujo. Paliksiu savo tamsą, išnirsiu tarsi iš po žemiu. Šaukiu kiek tik leidžia jėgos. Pajudinu ranką. Vardan laisvės, tikėjimo, vardan tų žmonių kurių balsus girdžiu, vardan Miglos, Pauliaus, vardan manęs, sargai mano sielos kalėjimo, paleiskite mane, noriu naujos progos, noriu išvysti šviesos spindulėlį, bent pilką taškelį šioje juodoje erdvėje, noriu gimti, noriu gyventi.
Pakėliau ranką, kažkas sugriebė mane už jos ir ėmė traukti aukštyn.


-O, Dieve, jis pajudėjo. Sujudėjo pirštelis. – motina paėmė jį už rankos. – Mariau, aš čia. Aš su tavimi. Viskas bus gerai, dabar jau viskas bus gerai...
Į palatą įbėgo daktaras ir sustingo. Stebėjo mariu tarsi pro storą stiklą, neprieidamas arčiau, tarsi bejėgis vabalėlis, negalintis nieko pakeisti, tik stebėti viską per nedūžtantį stiklą.


Viskas dabar jau greitai. Kylu aukštyn.
Bet jei tai neišsigelbėjimas o pražūtis?..
Nesvarbu. Neturiu kito pasirinkimo. Surizikuosiu.
Kylu vis aukštyn ir aukštyn, tarsi neriu iš vandens. Tuojau galėsiu įkvėpti oro. Šviežio oro, kurio taip trokštu. Jau visai nebetoli. Jau matau pragiedrulius. Šviesos spindulius priekyje. Sustoju. Pajuntu tvirtą pagrindą po kojom, pajuntu kojas, aš galiu eiti. Matau. Aš vėl galiu matyti. Apsidairau, stoviu koridoriuje. Jame tamsu. Viename gale tvieskia ryški šviesa. Einu link jos. Kaip bėga ir lengva vėl statyti kojas.


-Dabar arba niekada. Dabar tai priklauso tik nuo jo paties. Kvieskite jį. Jis mus girdi.
-Mariau, pagaliau. Aš laukiau penkerius metus. – ji pravirko. – ir pagaliau sulaukiau. Tu vėl eisi į mokyklą, tesi mokslus, susirasi žmoną, darbą. Sukursi savo laimingą gyvenimą. Svarbiausia, tu vėl gyvensi iš naujo. Mes pamiršime šį įvykį, ištrinsime jį iš gyvenimo. Na, Mariau, greičiau... Greičiau.


Bet palauk. Kitoje pusėje girdžiu balsus. Tuos pašius, kuriuos nuolat girdėjau ten, apačioje. Reikia eiti ten, aš einu ne į tą puse. Apsisuku. Bėgu, balsai vis garsesni. Juk tai mano motina. Priekyje matau palatą, joje stovi vyras baltu chalatu. Pribėgu arčiau. Ten, lovoje guliu aš šalia manęs mano motina. Atrodo tokia pasenus. Negali būti. Nejau praėjo tiek laiko... Negali būti. NE!
„Pagaliau. Aš laukiau penkerius metus ir pagaliau sulaukiau. Tu pradėsi gyvenimą iš naujo, surasi naujus draugus, sukursi savo laimingą gyvenimą. Mariau, greičiau... Tu stiprus, aš žinau. Tu vienintelis iš jūsų visų išsikapstei. Nagi, dar truputį
Dar truputį ir aš įžengsiu į palatą. Bet palauk. Ką reiškia žodžiai „tu vienintelis iš mūsų visų išsikapstei? Ar Migla, Paulius, Tadas... Kur jie? Ar jų nebėra? Kaip suprasti prabėgo penkeri metai. Nejau taip daug. Vadinas man dvidešimt dveji o aš dar nebaigiau vidurinės? Ne, nenoriu!!! Tik ne tai.
Aš laukiau per ilgai.
Žemė išslydo iš po kojų. Mane ėmė traukti atgal.  O gal tai aš pats ėjau atbulas. Palata vis tolo nuo manęs, balsai tilo. Tvinksėjimas vis smarkėjo.
Ne, netikiu, netikiu. Praleidau penkerius gyvenimo metus, netekau draugų, neturiu išsilavinimo. Netekau visko. Ne, nebenoriu tokio gyvenimo.
Staugia kažkas mene stipriai pastūmė ir aš ėmiau kristi. Kritau vis greičiau ir greičiau. Apačioje mačiau šviesas, ryškias ryškias. Jos vis artėjo. Tada šaižus cypimas, tarsi automobilio stabdžiai, trenksmas, šviesos blyksnis ir ...


Snaigės sūkuriavo, pagautos stipraus šalto vėjo. Žemę padengė baltas dangaus patalas. Naktis. Tyliai tyliai, taip, kad niekas neišgirstų, šaltis brovėsi į vienišo žmogaus širdį. Jo siluetas jau kokią valanda šmėkščiojo kapinėse. Dabar jis tikrai visiškai vienas.
Snaigės gali uždengti pėdsakus, bet negali paslėpti praeities.
Siluetas pritūpė prie vieno kapo ir ranka nubraukė sniegą nuo antkapio. „Marius Grigaitis  1982-2005 m. “ - buvo užrašyta ant jo.
Snaigės gali paslėpti raides, bet užrašo jos jau nebenutrins.