Aš turiu tris turtus, kurios pasiėmiau ir saugau. Vieno vardas yra jautrumas, kito saikingumas, o trečio – nesiryžimas priešaky pasaulio stoti.
Jautrumas man padeda pažinti pasaulį. Savo jautria širdimi galiu mylėti net ir manęs nekenčiančių, galiu džiaugtis, kad yra priimančių mane tokią, kokia esu. Savo jautria akimi galiu glostyti ką tik pražydusį obels žiedą dar net nesulaukusi jos vaisių, galiu be baimės žiūrėti į debesų susiliejimą, kai ima žaibuoti, ir man nebūtina skaičiuoti sekundžių, kad nustatyčiau jo priartėjimą.
Tik jautrumas mane išmokė saikingumo. Juk negaliu visko turėti, kad ir kaip norėtųsi. Būtina turėti tuštumą, kurią galėčiau užpildyti kuo nors nauju, nepatirtu, nes čia kaip ir pilnas indas vandens: į jį daugiau nieko neįpilsi. Todėl viską iš gyvenimo imu po truputį. Tik taip kasdienybė įgauna naują atspalvį. Net nežinau, kur viską dėčiau, jei turėčiau, ko panorėjusi...
- O gal čia tavo nesiryžimas priešaky pasaulio stoti? – paklausė Usonifuras.
Ne, tyliai sau atsakiau. Nesiryžtu užvaldyti pasaulio, nes žinau, kad ši kova yra beprasmė. Kad ir kaip stengčiausi, kad ir kaip grumčiausi, pasaulis mane įveiks. O jį aš įveiksiu tik tuomet, kai būsiu Anapus, bet Ten jau būsiu visą amžinybę, nes nebeturėsiu šiame gyvenime paties brangiausio, laikinumo. Todėl paskutinis mano turtas man yra brangiausias.
Usonifuras tik dabar man pirmąsyk pasakė:
- Pagaliau tapai mano mokine.