Kartą per tūkstantį metų
Raganaitė ištrūksta.
Ir striksi, sukasi, šoka
Tarp dievų ir epochų.
Sizifui į kalną ridenti
Puntuką paduoda,
Džokondai ji priepiešia ūsus
(konkurenčių nemėgsta),
Arbūzu obuolio vietoj
Adomą sugundo,
Šekspyrą išblaško,
Tas rašalą išpila...
Pasislepia senojo šulinio
Mėtų vėsoj.
Ir niekas nepyksta -
Juk tik kartą per tūkstantį metų
Raganaitė ištrūksta.