Žanos D’Ark monologas

Karas-pelenų pilnas šalmas,
nesvarbu kas su kuo kas prieš ką,
Taip, dabar aš gailiuosi,
Bet labai norėjau tapt legenda.

Vis dar prisimenu tą dieną.
Gretimų laužų liepsnas
Ir svylančių raganų kvapą.
Keikdamos Prometėją,
Jos vartė akis į dausas.

Kai kankino- bijojau,
Bet kai pradėjo juoduoti nykščiai
Aš gailėjaus (per vėlai),
Kad neištekėjau už barono-
Buvau graži visai.

Nebūtų pakakę mano arklio ašarų
Tam laužui užgesint-
Išsilydytų net šarvai,
O ant manęs tebuvo drobinė suknia,

todėl dabar esu angelas-
Praskleidžiu debesų uždangą
Ir matau dabartines -
Tenulaikančias smilkstančias cigaretes.

O kur mano kardas. …
O mano kardas – muziejuj dabar.