Pradangink

Tu, gyva,
delne laikai vizijų kupolą,
kurs dangų mums rodo ir dengia.
Akimis šauki spalvotą vėją
lyg nekaltą paukščių šokį, o gal
atnašavimą, šventą,
žemės pūkuose giedant.
Skrendi per margą rūką,
jame veidą savo nuprausi.
Tu, gyva,
kai geležinio sniego šviesa apstos,
ateik uždengt mano akį pramerktą.