Saulės kasos

…saulės nukirptas kasas…
                                                                                                                                  Salomėja Nėris             
                                       
                                         

Labai labai labai  seniai, kai Saulė buvo maža mergaitė, ji, kaip ir visos mažos mergaitės, augino kasas. Saulutės kaselės buvo iš įvairių įvairiausių kosmoso spindulių. Jos švietė nepaprastai skaisčiai, kas tik pažvelgdavo į jas, apakdavo. Ji džiaugėsi savo kasytėmis, tačiau,  Saulutei  augant, tįso ir kasos. Jos vis ilgėjo ir ilgėjo, karštėjo ir karštėjo,  kol pradėjo siekti žemę ir deginti visa,  prie ko prisiliesdavo. Kur kasos užkliūdavo, užsiliepsnodavo miškai ir namai.  Prisilietus kasos galeliui prie upės,  ežero ar ežerėlio,  šie kaip mat išgaruodavo.  Ežeruose  ir upėse sudegdavo net žuvys  ir vėžiai. Žmonės, žvėrys, paukščiai, fėjos ir nykštukai visiškai nesidžiaugė Saulės kasomis. Jie kas dieną drebėdavo, kad pro šalį nepraslinktų Saulės kasos. 
Tai žinodama,  Saulužė stengėsi vaikščioti tik pajūriu,  kad kasų galai  mirktų  bangose. Vanduo prie kranto virdavo, kunkuliuodavo, o iš garų gimę debesėliai greitai dingdavo padangėje. Jeigu ir išlikdavo koks apsnūdėlis, tai, bijodamas Saulės kasų, greit įsikibdavo į vėjo skvernus ir nuskrisdavo tolyn. Ir pačiai Saulei buvo vis sunkiau ir sunkiau nešioti ilgėjančias kasas. Ji jas keldavo aukštyn, bet kartais rankos pavargdavo... Toje vietoje kur nukrisdavo kasos, vėl užsiliepsnodavo miškai,  iš jų bėgdavo žmonės,  žvėrys, paukščiai,  fėjos ir nykštukai.  Sunkiausia, būdavo  nykštukams.
Vieną vasaros dieną  nykštukai susirinko ir nutarė eiti pas  Saulę.  Vedė juos seniausias  ir  išmintingiausias.  Ėjo tik drąsiausių  giminių atstovai.  Jie skubėjo gelbėti  žemės. Vieną ilgiausią vasaros vakarą,  nykštukai atkeliavo prie pajūrio, kur nuvargusi ilsėjosi Saulė. Vyriausias, seniausias ir išmintingiausias iš jų, nusiėmė nuo galvos puošnią šventinę skrybėlę ir,  žemai nusilenkęs,  kreipėsi į  Saulę:
- Labas vakaras, gerbiamoji mūsų šildytoja  Saule,  mes ilgiau taip gyventi nebegalime. Labai atsiprašome, kad drįstame Jums pasiūlyti    nusikirpti savo deginančias kasas...
Ir nykštukai, sulaikę kvapą, laukė, kas bus. Saulė atidžiai pasižiūrėjo į atvykėlius ir tarė:
- Sveiki, žemės žmogučiai. Nors jūs mažiausi, bet protingiausi. Puiki jūsų mintis! Tik aš neturiu žirklių...
Vienas iš nykštukų prisiminė, kad žirkles turi vėžiai, o antrasis skubiai nubėgo pas artimiausio upelio vėžį, tačiau šis, palingavęs galvą, pasakė:
- Aš, aišku, galiu sukviesti visus upių,  ežerų ir jūrų vėžius, bet mūsų žnyplės vis tiek nenukirps degančių Saulės kasų.  Šią naktį danguje pasirodys Vėžys Žvaigždynas. Geriausia būtų jo paprašyti. Jo žnyplės ir didelės, ir stebuklingos.
Visi nutarė palaukti. Kada jis pasirodė danguje, Saulė meiliai prakalbo:
- Garbusis seneli,  Vėžy Žvaigždyne,  būk geras,  nukirpk mano kasas. Jomis nesidžiaugia ne  tik žemės  gyventojai,  žemės  augalai,  dangaus  debesėliai,  bet ir aš pati vargstu.
Vėžys  Žvaigždynas,  pramerkęs  vieną žvaigždėtą akį, atsakė:
- Gerai,  mieloji  dukraite Saule,  bet aš seniai bekirpau. Reikia paaštrinti žnyples. Šią naktį nukeliausiu pas dangaus kalvį, o ryt vakare ir nukirpsiu tavo gražiąsias kasas.
Žinia,  kad bus kerpamos  Saulės kasos,  greit  apskriejo miškus  ir laukus.  Kas tik galėjo,  kas tik gyveno arčiau, susiruošė  Saulės kasų kirpimo šventėn. Suskrido visos fėjos, nes, pasak jų pranašysčių, tą naktį miškų ir pievų žolėse ridinėsis stebuklingi rasos karoliai. Turėdamos tokius karolius, fėjos galėjo dalinti gerumo dovanas.                                                                   
Išaušo  Saulės kasų kirpimo diena,  kuri buvo ilga ilga,  pati ilgiausia  iš visų dienų.  Pati Saulė kantriai sėdėjo visą vakarą pajūryje, laukdama pasirodant dangaus kirpėjo. Tik vėlai,  beveik  vidurnaktį,  dangaus skliaute sužibo žnyplės.  Kai Saulė pakėlė kasas,  Vėžys  Žvaigždynas paklausė:
- Sauluže, Saulaite dukraite,  ar nesigailėsi nusikirpus kasas?
- Ne, mielas seneli, nesigailėsiu.  Kirpk!
Didžiulės žnyplinės žirklės stipriai susispaudė ir degančios kasos viena po kitos sunkiai šlumšėjo jūron. Jūra virė ir putojo kol jos skendo  gelmėn.
                    Nuo jūros pakilo jau snaudęs Vakaris vėjas ir pradėjo šukuoti trumpus Saulės plaukus. Jai buvo  lengva lengva, tačiau nedrąsu,  todėl, skubiai padėkojusi didžiajam Vėžiui, pasislėpė žvaigždėto dangaus patale.
Sekantį rytą Saulė pakirdo anksti. Ji norėjo pasigrožėti savimi ežerų, upių ir jūrų veidrodžiuose, tačiau pirmiausiai pamatė save milijonuose rasos lašelių. Virš jų skraidė fėjos. Jos krykštavo ir rinko deimantinę rasą…. Saulė nusišypsojo. Jos trumpi plaukai  jau  nebedegino  miškų  ir namų,  nebegarino  upių  ir ežerų,  o tik švietė ir šildė, švietė ir šildė.  Debesėliai dangaus  žydrynėje  nebeišgaravo, o tik švelniai narstė tarp jų.
Saulės  plaukai auga vėl.  Prisiminusi  nykštukų  patarimą,  jau  kasmet,  Joninių  vakarą, ji kerpasi  pas dangaus kirpėją.  Ir krenta ne kasos, o trumpi,  tik metus augę, auksiniai plaukai. Kai Vakaris vėjas, pasigavęs kelis Saulės plaukelius, pasislepia miškų ir žolynų tankmėje, šie virsta paparčių žiedais.